Eilėraščiai II + nemokamas atvežimas! | Antanas Olbutas | knygos.lt

Aprašymas

Nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau Antaną Olbutą skaitant savo eiles. Išsaugojau keistą jausmą: sklinda kažkokia mistiška nuotaika, vaikystėje matyti išpjaustytų langų papuošimų apdegę gabalėliai... Mačiau juos dar rusenančius ir jie įsikirto kartu su baime į atmintį. Gal todėl ir žavėjaus trumpais nuoširdžiais Antano eilėraščiais, kurie įsimena kaip blykstelėjęs žaibas, pasikartoja mintyse, atmintyje, kai liūdna ar linksma, prasiveržia pro kasdienybę. Tas blyksnis sukuria šaulio ar erškėčio paveikslą, moterį, einančią su naščiais mėnulyje, tėviškės akmenyje įspaustus protėvių veidus, išdrožtą kančią, iš lėto gimstančią šypseną, nutapytą saulės laidą... Ir ne visada tai žaibas, tai gali būti grumsto virptelėjimas po kojomis, žiedlapio krustelėjimas delne, pasimeldimas be karstų gulintiems svetimoj žemėj.

Nieks nenutapė tokio paveikslo, o galėtų tai būti didelė drobė, vaizduojantį pirmąjį Kauno jaunųjų rašytojų poezijos vakarą Muzikiniame teatre praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje: į sceną ėjo madoniškos, išsipuošusios dainininkės, jas keitė žinomi - nežinomi Kaune poetai, lūkuriuojantys, kad tik greičiau prašoktų tie skaitymai, bet visi skaitė eilėraščius tarsi pasižadėjimus, tarp jų ir dar nežinomas dailininkas, kantriai kaip stacijas žodžius apvaikštantis Antanas Olbutas, vaikystėj išsipjovęs tėviškės pamiškėje lazdą savo kelionėms į menų pasaulį, žodžiais išdrožęs valiūkišką priesaiką mergaitei: Medinę tave bučiuosiu. Nėra tokio paveikslo ir nebus, bet jis išlieka mano atminty, nors jau dulksna apėjęs.

Pakimęs nuo jaudulio balsas, virpčioja tarp pirštų popieriaus lapelis, ne mažiau jaudinasi ir salėje sėdintys bičiuliai, dailininkai Stasys Eidrigevičius, Zenonas Šteinys. Sutikdavau juos visada kartu: ginklanešiai be riterių. Nešiojasi sau svajones apie menus, filosofiją, literatūrą. Jie tada buvo aliai visi būsimi: kantrūs, užsispyrę, man jie visada buvo panašūs į archeologus, ieškančius tarsitais bitės ieškonės nektaro - išminties savyje ir žemėje. Giedojo vakar dainavę, dainavo vakar giedoję...

Eilėraščiai ir Antano ženklai mene - iš tos pačios atminties, iš to paties blyksnio: nepakartojami vaiko, brendančio Vilkijos laukų atolu, užminto rasakilos lapo barstomi deimantų lašai. Jis ir pats nesikartoja, tik eina vis giliau žeme, kurios klodais alsuoja. Tiek metų tylėjęs, vėl viešai atsiveria ir eilėraščiais: širdyje užgimusiais, širdimi išmoktais..."

Mykolas Karčiauskas