Atsiliepimai
Aprašymas
Slapčiausia istorija slypi visai čia pat – už durų, kurios neturi rakto.
Kas iš tiesų slepiasi už masonų simbolių – skriestuvo, kampainio ir užantspauduotų ložių durų? Ką reiškia brolybė, kuri pergyveno imperijų griūtis, karus, persekiojimus ir ideologinius sukrėtimus? Knyga „Durys be rakto“ kviečia žengti į pasaulį, apie kurį daug kalbėta šnabždesiais, bet retai rašyta dokumentais paremta kalba.
Tai nėra sąmokslo teorijų rinkinys. Tai – unikalus ir gyvas pasakojimas, paremtas archyviniais dokumentais, liudijimais ir architektūros pėdsakais. Knyga veda nuo viduramžių katedrų statytojų Prancūzijoje ir Anglijoje iki tarpukario Kauno ložių, nuo sovietmečiu ištrintų archyvų iki šių dienų tyliai veikiančių brolijų. Londono, Edinburgo, Paryžiaus ir Vilniaus šešėliai susipina viename pasakojime, o Lietuvos epizodai tampa jo branduoliu.
Tarpukariu Kaune veikė net trys masonų ložės. Jų nariai buvo diplomatai, profesoriai, filosofai – žmonės, tikėję idėja, stipresne už režimus. Okupacijos metais archyvai buvo sunaikinti, o jie patys priversti nutilti. Tačiau ženklai išliko: dokumentų fragmentai, simboliai ant Vilniaus senamiesčio pastatų, rūsiuose glūdėjęs paveldas. Skaitytojas čia keliauja per keturis šimtmečius istorijos, kur slaptumas, atmintis ir tylos kultūra susipina į vieną įtikinamą siužetą.
„Durys be rakto“ – tai dokumentinis pasakojimas apie pasaulinę masonų istoriją ir jos paslaptingą atšaką Lietuvoje. Išsamiai, bet vaizdingai parašyta knyga veda skaitytoją nuo XIII a. Prancūzijos katedrų statytojų iki sovietmečiu uždraustų ložių Vilniuje ir šiandien vėl veikiančių brolijų.
Tai knyga, kuri patenkins ne tik istorijos mėgėjų, bet ir smalsiųjų ieškotojų alkį. Jeigu kada nors sustojote prie paslaptingo simbolio senamiesčio sienoje ar klausėte savęs, kas slypi už uždarų durų – ši knyga yra raktas.
Tik po tėvo mirties radau nedidelį bronzinį medalį – skriestuvas ir kampainis. Jokios žinutės, tik adresuotas vokas: „Atsidaryk tik sugrįžęs.“ Bet sugrįžti kur? Jis niekada nevadino Lietuvos namais. Ir vis dėlto, atvykęs į Vilnių po jo mirties, aš ėjau senamiesčio gatvėmis ieškodamas ženklų. Ir po kelių dienų, rūsyje už Šv. Jonų bažnyčios, radau: užmirštą simbolį virš durų. Durų, kurios neturėjo rakto.
Liudas L. Varnelis – lietuvių kilmės autorius, gimęs Šiaurės Amerikoje lietuvių emigrantų šeimoje. Jo tėvas priklausė tarpukario Kauno masonams, tačiau niekada apie tai nekalbėjo. Tik po jo mirties rastos užuominos tapo šios knygos pradžia ir paskata tyrinėti slaptąsias draugijas, kultūrinės atminties kaitą ir ritualinės simbolikos palikimą Rytų Europoje. „Durys be rakto“ – jo pirmoji knyga lietuvių kalba, atverianti duris, kurios ilgai buvo paslėptos nuo akių.
Slapčiausia istorija slypi visai čia pat – už durų, kurios neturi rakto.
Kas iš tiesų slepiasi už masonų simbolių – skriestuvo, kampainio ir užantspauduotų ložių durų? Ką reiškia brolybė, kuri pergyveno imperijų griūtis, karus, persekiojimus ir ideologinius sukrėtimus? Knyga „Durys be rakto“ kviečia žengti į pasaulį, apie kurį daug kalbėta šnabždesiais, bet retai rašyta dokumentais paremta kalba.
Tai nėra sąmokslo teorijų rinkinys. Tai – unikalus ir gyvas pasakojimas, paremtas archyviniais dokumentais, liudijimais ir architektūros pėdsakais. Knyga veda nuo viduramžių katedrų statytojų Prancūzijoje ir Anglijoje iki tarpukario Kauno ložių, nuo sovietmečiu ištrintų archyvų iki šių dienų tyliai veikiančių brolijų. Londono, Edinburgo, Paryžiaus ir Vilniaus šešėliai susipina viename pasakojime, o Lietuvos epizodai tampa jo branduoliu.
Tarpukariu Kaune veikė net trys masonų ložės. Jų nariai buvo diplomatai, profesoriai, filosofai – žmonės, tikėję idėja, stipresne už režimus. Okupacijos metais archyvai buvo sunaikinti, o jie patys priversti nutilti. Tačiau ženklai išliko: dokumentų fragmentai, simboliai ant Vilniaus senamiesčio pastatų, rūsiuose glūdėjęs paveldas. Skaitytojas čia keliauja per keturis šimtmečius istorijos, kur slaptumas, atmintis ir tylos kultūra susipina į vieną įtikinamą siužetą.
„Durys be rakto“ – tai dokumentinis pasakojimas apie pasaulinę masonų istoriją ir jos paslaptingą atšaką Lietuvoje. Išsamiai, bet vaizdingai parašyta knyga veda skaitytoją nuo XIII a. Prancūzijos katedrų statytojų iki sovietmečiu uždraustų ložių Vilniuje ir šiandien vėl veikiančių brolijų.
Tai knyga, kuri patenkins ne tik istorijos mėgėjų, bet ir smalsiųjų ieškotojų alkį. Jeigu kada nors sustojote prie paslaptingo simbolio senamiesčio sienoje ar klausėte savęs, kas slypi už uždarų durų – ši knyga yra raktas.
Tik po tėvo mirties radau nedidelį bronzinį medalį – skriestuvas ir kampainis. Jokios žinutės, tik adresuotas vokas: „Atsidaryk tik sugrįžęs.“ Bet sugrįžti kur? Jis niekada nevadino Lietuvos namais. Ir vis dėlto, atvykęs į Vilnių po jo mirties, aš ėjau senamiesčio gatvėmis ieškodamas ženklų. Ir po kelių dienų, rūsyje už Šv. Jonų bažnyčios, radau: užmirštą simbolį virš durų. Durų, kurios neturėjo rakto.
Liudas L. Varnelis – lietuvių kilmės autorius, gimęs Šiaurės Amerikoje lietuvių emigrantų šeimoje. Jo tėvas priklausė tarpukario Kauno masonams, tačiau niekada apie tai nekalbėjo. Tik po jo mirties rastos užuominos tapo šios knygos pradžia ir paskata tyrinėti slaptąsias draugijas, kultūrinės atminties kaitą ir ritualinės simbolikos palikimą Rytų Europoje. „Durys be rakto“ – jo pirmoji knyga lietuvių kalba, atverianti duris, kurios ilgai buvo paslėptos nuo akių.
Atsiliepimai