Dėdės Tomo trobelė

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų... Rodyti daugiau >

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų belikę. Kita vertus, dar praėjusią savaitę skaitydama naują knygą "Aš prieš tave" išsižliumbiau nuo dūšios ir dar kasdien ją prisiminusi nuliūstu. Vadinasi, dar nė trupučio nesurambėjau. "Dėdės Tomo trobelė" - knyga skaudi, bet vergovė, atrodo, buvo taip seniai, taip seniai, kad kartais atrodo tik pasakos iš praeities, nors knyga yra parašyta pagal tikras istorijas.

Iš esmės knyga įdomi, natūraliai laikai kumsčius už herojus, kad tik jiems pasisektų, o blogiečiams - ne. Knyga priminė pasaką dar ir dėl to, kad herojai yra arba visiškai blogi, arba visiškai absoliučiai geri. Jei blogas, tai iki galo - smirdintis, rūkantis, apskretęs, geriantis, žiaurus, prietaringas, abejingas - nu alei nė vienos teigiamos savybytės (vergvaldys Legris, pirklys); arba aikštinga, negailestinga, isteriška ir veidmainė (Evos motina). Jei geras, tai iki koktumo, teisingas, sąžiningas, pamaldus ir t. t. (Tomas, Eva, jos tėvas ir kt.). O buvo ir pora transformacijų - iš labai blogo į labai gerą (Topsė ir nuožmusis vergų gaudytojas; pastarasis iš blogio atsitokėjo, kai jį saviškiai paliko mirti, o bėgliai išgelbėjo).

Taigi, nors knyga jau ne man, bet ją verta paskaityti ir būtina rekomenduoti vyresniems vaikams.

Vertinimas 8 iš 10

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja... Rodyti daugiau >

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą. Kažkodėl apie vergovę galvodavau daug paprasčiau: yra ponai, yra jų vergai. Pastarieji dirba, už tai yra išlaikomi. Vienas kitam neša naudą. Galbūt todėl labai nustebino romane aprašomas turtingųjų vergvaldžių požiūris į šiuos žmones. Vergai - žemesnės rasės, purvina apskretusi tamsuomenė. Jie negali jausti tokių pačių jausmų kaip baltieji, todėl jiems visai nėra svarbu, kad nuo motinų atskiriami jų vaikai ir parduodami. Jie negali mylėti. Ponai šlykštisi savo nuosavybe lyg tai būtų gyvatės ar rupūžės. Juos galima mušti ir užmušti ir niekas į tai nekreips dėmesio, nes tai pono daiktas. Net dvasininkai pamokslauja, kad tokią sistemą sukūrė Dievas, liepdamas vieniems valdyti, o kitiems paklusti. Aišku, yra ir gerųjų ponų, kurie tausoja ir vertina savo vergus. Tačiau jie nepajėgūs priešintis įstatymams, kurie vergus palieka beteisiais. Šalia bjauriųjų vergvaldžių autorė iškelia puikiųjų šeimininkų Šelbio, Sen Klero paveikslus kaip žmogiškumo pavyzdį. Žavi jaunosios panelės Evos poelgiai, kuri myli savo vergus ir net mirdama dovanoja jiems savo brangiausią turtą plaukų sruogas. O šalia - siaubingos istorijos. Ypač sukrėtė pasakojimas, kai vergei susilaukus vaiko ir dėl sunkaus darbo netekus pieno, šeimininkė neleido jo nusipirkti ir kūdikis mirė.

Pagrindinis romano veikėjas vergas dėdė Tomas - negras, kuris savo pamaldumu, sąžiningumu ir gera širdimi kovoja prieš blogį. Daug tenka ištverti gerajam Tomui: ir gero, ir blogo. O mes šalia. Skaitome, užjaučiame, piktinamės. Jei knyga sukelia jausmus, reiškia ji pavykusi.

Manoma, kad šis kūrinys turėjo įtakos vergovės panaikinimui. Tikrai nesudėtingai skaitomas, bet labai vertingas, kūrinys, kurį turėtų perskaityti ir vaikai ir suaugę. Rekomenduoju.