Iš viso: 27,27 €
Dagilis
Dagilis

Kaina internetu: 27,27 € 30,99 €

4
  • Turime sandėlyje.
Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.
27.27
Dagilis
-12%
  • Originalus pavadinimas: THE GOLDFINCH
  • Autorius: Donna Tartt
  • Leidėjas:
  • Metai: 2019
  • Puslapiai: 840
  • ISBN: 9786090139660
  • Versijos kodas: P.6
  • Formatas: 14,3 x 23,5 x 5,2 cm, kieti viršeliai
  • Kalba: Lietuvių
  • Vertėjas: Andrius Patiomkinas

Dagilis Kieti viršeliai - 2019

Atsiliepimai

    • 2020-04-18

    Labai geras,vertas demesio romanas.

    Labai geras,vertas demesio romanas.

Formatai:

27,27 € 30,99 € Nauja knyga
kieti viršeliai

Aprašymas

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą: nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę.

Suaugęs Teo mikliai sukasi turčių salonuose ir dulkėtuose antikvariato, kuriame dirba, labirintuose. Vienišas, įsimylėjęs ir – pavojingų įvykių sūkuryje...

Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija" autorė Donna Tartt naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis" iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. „Amazon" šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

„Dagilis" yra literatūrinė retenybė, nutinkanti gal tik keletą kartų per dešimtmetį. Tai sumaniai parašytas romanas, sukrečiantis ne tik širdį, bet ir protą. Donna Tartt pateikė mums ypatingą grožinės literatūros šedevrą.

Stephen King, The New York Times Book Review

  • Kaina internetu: 27,27 € 30,99 €
  • Kaina paskirstymo punkte: 30,99 € ?
  • Sutaupai: 3,72 € (12%)
  • Už šią prekę gausite 0.82 knygų eurų!
  • Turime sandėlyje.
  • Už tą pačią 27,27 € kainą pirkite ir šiose prekybos vietose:
  • Knygos.lt Ogmios knygyne
    Outlet Park, Lakūnų g. 24, Vilnius
    Liko nedaug
  • Knygos.lt knygyne centre
    Vilniaus g. 9, Vilnius
    Yra pakankamai
  • Knygos.lt knygyne Akropolyje
    Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas
    Yra pakankamai

Formatai:

27,27 € 30,99 € Nauja knyga
kieti viršeliai

  • Originalus pavadinimas: THE GOLDFINCH
  • Autorius: Donna Tartt
  • Leidėjas: Alma littera
  • Metai: 2019
  • Puslapiai: 840
  • ISBN: 9786090139660
  • Versijos kodas: P.6
  • Formatas: 14,3 x 23,5 x 5,2 cm, kieti viršeliai
  • Kalba: Lietuvių
  • Vertėjas: Andrius Patiomkinas
  • Už tą pačią 27,27 € kainą pirkite ir šiose prekybos vietose:
  • Knygos.lt Ogmios knygyne
    Outlet Park, Lakūnų g. 24, Vilnius
    Liko nedaug
  • Knygos.lt knygyne centre
    Vilniaus g. 9, Vilnius
    Yra pakankamai
  • Knygos.lt knygyne Akropolyje
    Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas
    Yra pakankamai

Atsiliepimai

    • Agne V.
    • 2020-05-22

    Verta demesio knyga.

    • Gintarė Ž.
    • 2020-04-28

    Norėjau pažinti šį literatūros šedevrą, apdovanotą 2014 m. Pulitzerio premija, tad besididžiuodama savimi galiu prisipažinti, jog štai, voila, perskaičiau šią knygą, iki pat jos kraštiniojo 834-ojo puslapio! (Kažką panašaus apimtimi esu skaičiusi tik vaikystėje: A. Diuma “Trys muškietininkai” pirma ir antra dalis buvo apie 1000 psl.) Įpusėjusi skaityti sužinojau, kad yra pastatytas dar ir filmas, remiantis šia knyga, tad apsčiai nekantravau tatai pamatyti. Ir kaip? Knygą įvertinčiau 8/10. Filmą - 5/10. IMDb skyrė 6.2/10 balų. Rotten Tomatoes - tik 24 proc. Autorė sukūrė išties labai turtingos apimties daugialypę istoriją, neveltui ją rašė vienuolika metų. Siužeto savo apžvalgoje nepasakosiu, nes jį galite rasti knygos nugarėleje. Pasidalinsiu savo pajauta apie tai, kokius vidinius apmąstymus šis romanas sukėlė. Knygoje didelis dėmesys, be paties Theo -pagrindinio herojaus - gyvenimo, negailėjusio berniukui tragiškos patirties, skiriamas ir jo vidiniams aka dienoraštiniams monologams, o ypač, sukuriamas nepaprastai subtilus žmogaus ir meno ryšys. Žmogaus ir paveikslo gija. Žmogaus ir antikvariato gija. Patiko filosofinė mintis, jog kiekvienas žmogus turi savo paveikslą: “Tavo, tavo. Aš nutapytas tau” (P. 820). Kaip ir tikiu, kiekvienas turime savo gyvūną-dvynį, savo žvaigždynus, savo muziką, savo “antrąją puselę” sielos dvynį/dvynę. K. Fabricijaus Paveikslas “Dagilis” po sprogimo muziejuje “susirado” Theo ir su juo susiliejo. Sakyčiau, pats nejausdamas vaikinas “Dagilį” pavertė savo paties atspirties tašku, stiprybės etalonu (“…labiausia džiaugiausi dėl paveikslo, kuris, nors suvyniotas ir nematomas, atstojo man amuletą ar šventą paveikslėlį, kuriuos riteriai imdavosi su savimi į mūšį” (P. 387), saugumo prieglobsčiu, ryšiu su amžinątilsį, per sprogimą žuvusia mamyte, stabilumo uola. Paveikslas, pasakyčiau, buvo jo paties simbolika drobėje. Po sprogimo iš pelenų pakyla tiek Theo, tiek ir “Dagilis.” Abu jie “išgyvena”. Po sprogimo trumpai prabilęs senukas Veltis nukreipia berniuką su savo duotu žiedu bei paveikslu pas Hobį, antikvaro meistrą, kur tiek Theo, tiek simboliškai ir “Dagilis” pagaliau atranda naują saugią pastogę. Bent iš pradžių. Atrodo, jog “Dagilis” ir yra Theo. Ir atvirkščiai. Skamba mistiškai, bet man ši mintis, kuo toliau ją audžiu, tuo labiau įgyja prasmę, kaip būtent aš šią knygą suvokiau. (Kiekvienas skaitytojas juk atranda savo požiūrio kampą ir savitas interpretacijas, tam ir dėkingai “dirba” knygos, kad skatintų mūsuose vaizduotę.) Tad Theo, kaip ir mažasis kikilių giminės paukštelis- nors yra jaunas, gabus, energija pulsuojantis gyvastingas esybės šaltinis, jaučiasi prirakintas, todėl negalintis ištrūkti į laisvę. Kad ir kokią forma ta “laisvė” turėtų. Laisvė nuo savidestrukcinių minčių, savinaikos? Nuo priklausomybių? Nuo vienatvės? Nuo aferų? Laisvė nuo savęs paties?…Nors yra pagaliau atradęs, kur jo namai (pas Hobį ir…taip norėtųsi Pippos širdy), bet be atvangos, rodos, nerandantis kelio į niekur. Kai paveikslas buvo pradingęs, ir manėme, amžiams, (nuoširdžiai, aš audžiau mažą mintį, kad Borisas beveik visagalis, jis atras, grąžins tikrai) Theo net svarstė apie sąmoningą dienų savųjų baigtį. Nes tai, kas laikė Theo šiek tiek labiau nemirtingu, šiek tiek labiau neeiliniu - DAGILIS - buvo pražuvę. Tačiau Borisas, “sutvarkęs tą reikalą” ir sugrąžinęs paveikslą į saugias rankas, vėl suteikė Theo vilties, kad saugumas, globa, galiausia- vidinė ramybė, ir jį kažkada turi aplankyti. O gal visada buvo šalia, tik tereikėjo mokėti “paleisti tą grandinių kankynę” ir pradėti gyventi iš naujo su atviromis akimis ir širdimi. Autorė gvildena šias paraleles taip meniškai, palieka skaitytojui pačiam pramanyti, kiek mene ir žmoguje gali būti to gyvybiškai svarbaus ryšio, inspiracijos ir abipusės priklausomybės (paveikslui žutbūt juk irgi “reikėjo,” kad Theo jį saugotų pagal tinkamas meno kūrinių laikymo sąlygas ir kad vėliau grąžintų i muziejų.) Na, o filme, itin pasigedau to gelmingo pajautimo, gilaus “Theo ir Dagilio” sąveikos taško (nors buvo pora vietų, kur kamera galvojau va va pagaliau, skyrė tam dėmesio), svarbių dialogų tarp veikėjų, nusakančių visgi kaip stipriai mes prisirišame prie “kažko” kartais ir nesuprasdami KAM, kad paprasčiausiai išliktume ir jaustumę prasmę. Dažnai jutau, kad jei nebūčiau paskaičiusi pirmiausia knygos, nelabai suprasčiau filmo tam tikrų momentų, nes buvo šokinėjantys iš praeities epizodai ir vise versus. Filme daug svarbių štrichų - esminių knygoje- tiesiog nebuvo. Įdomiausias personažas, vienareikšmiškai, tiek knygoje, tiek filme - Borisas. Poliglotas, multikultūrinėje terpėje save galima sakyti užsiauginęs paauglys, jaunas vyras, man jis buvo netgi vilties simbolis. Jis būdavo šalia Theo ten ir tada, kai labiausia tai buvo būtina. Su visais pozityviais ir, destrukciškai negatyviais elementais. Patiko jo filosofinė prigimtis, mokėjimas visada atrasti kelią į šviesą. Jo energija, spengiantis juokas, kurį skaitytojas tikrai galėjo išgirsti net ir per raides. Sužavėjo jo dvasinga, bebaimė ir sąžininga prigimtis beigi kraštinis “pamokslas” apie gėrį ir blogį. Mane Borisas įkvėpė kada radus laiko paskaityti Fiodoro Dostojevskio “Idiotas.” IR! Uždėjau autorei Tartt didžiulį pliusą už kultūrinių, tradicinių tam tikro meto, tam tikros šalies valgymo papročių savasties pažinimą. Net šypsojausi kurį laiką, dar kelis puslapius skaitydama, kai radau, kad Borisas siūlė Theo užkąsti duonos su cukrumi (Borisas kilęs iš Ukrainos, turi rusiškų, lenkiškų šaknų). Vaikystėje pas a.a. senelius kaime, vasara, mes su sesėm valgydavome duona, sviestas ir cukrus kaip desertą. No kidding. Kalbant toliau, labai man gražus buvo užsimezgęs ryšys tarp Theo ir Samantos Barbur. Po mokyklos draugo Endžio mirties, kai Theo apie tai sužinojo, jo ryšys su ponia Barbur, Endžio mama, tapo toks šiltas, atrodė, jog Theo kažkuria prasme joje matė savo mamą. Su ponia Samanta juos siejo bendra meilė antikvariniams baldams bei geriems paveikslams. Filme man labai patiko, kad jų abipusę pagarbą, meilę, atjautą, draugiškumą apvainikavo vienas svarbus dialogas, kurį ir knygoje aš pasižymėjau, kaip neeilinį. Kai Samanta Barbur per vieną vakarienę pasakė Theo, kad gailisi, jog visą laiką nepriėmė savo sūnaus Endžio tokiu, koks jis buvo, vis bandė padaryti jį kažkuo kitu. Ir kad Theo jai visada buvo lyg jos savas sūnus. Reziumuojant, man labai patiko Theo ir ponios Barbur toks dvasingas meile menui pagrįstas ryšys. Dar labai patiko Theo ir Hobio draugystė, Theo (Poterio) ir Boriso brolystė ir galiausia, Theo ryšys su Pippa. Autorė talentingai aprašė ir rutuliojo tuos visus daugialypius santykius. Filmas tik maža dalimi tą užkabina. Būtina paminėti, kad knyga “Dagilis” gausi išties įspūdingo žodyno: spalvingų gilių iki paskutiniojo krystelio aprašytų detalių, ekskliuzyvios terminologijos, neeilinių personažų charakteristikų, būdo/ elgesio bruožų. Skaičiau knygą savo gimtąja kalba. Bet kadangi mano hobis yra mokytis įdomių žodžių net ir lietuvių kalba, turtint savo kalbos ir taip gausų žodyną, užsirašinėdavau tuos perliukus. Galvoju, kada panaudosiu. Pavyzdžiui: emanacija, liulėti, panūsti, niautis, magus, sugrusti, spūdinti laukan, braklintis, dygėtis, stirksoti nustėrus, užmačia (pastarąjį žodį, pamenu, savo a.a. senelį, dažnai sakant) ir t.t. Tikrai, labai jau graži šnekta visoje knygoje. Pamaniau, skaitant šį šedevrą užsienio kalba, net jei ir esi įgudęs, beveik native speaker’is, oj kiek daug prarastum. O gal ne, jei skaitytojui esmė tik faktai ir sausa istorijos/ veiksmo linija. Tad pasakyčiau AČIŪ išmoningai su užduotimi susidorojusiam šio įstabaus veikalo vertėjui. Kalbant vėl apie detales iš kito kampo, knygą skaityti nebuvo paprastai lengva, ypač tam tikras vietas. Sakiniai (kai kada po puse puslapio, ilgi, su daug daug daug aprašomųjų detalių, daug informacijos, dažnokai ir nereikalingos) kai kada vargino. Norėjosi “fastforwardinti.” Nesusikaupus iki galo ir be atidos gali pamesti mintį, apie ką rašoma. Taip kad nemeluosiu-buvo keletas knygoje skyrių, kurie tiesiog sunkiai buvo skaitomi, nes erzino ir vargino detalių gausa, rodės, perdėm, tempiama guma. Ypač Las Vegaso ir Amsterdamo dalis, bei kai kurie epizodai, susiję su Theo ir Kitse. Filme “Dagilis” užtat patiko, kad tos dalys buvo glaustai ir to the point. Ir tada BINGO- čia pagavau save, kad galbūt tas irzlumas, kad knygoje per daug man detalių buvo, dingo, arba sumažėjo iki tokio mažesnio “irzlumo,” nes įvertinau, o kaip paviršutiniška būtų gi be jų? Ypač ši istorija su tauria žmogaus-paveikslo-meno gija. Taip pat, filme buvo nemenkai neatitikimų knygai. Tą užfiksavau, ypač tose scenose, kurios man pačiai atrodė svarbios (pvz. knygoje, Theo ir Kitsės sužadėtuvių puotoje, Kitsė pasidabina Theo dovanotais savo žuvusios mamos auskarais. Ir tai, labai palietė Theo širdį, net jei jie abu žinojo, kad ši santuoka būtų buvusi tik dėl patogumo. Tačiau filme, Kitsė be tų auskarų…) Knygą tikrai rekomenduoju paskaityti ir nepasiduoti net ir tada, kai atrodys, jog tie beveik 900 puslapių nėra įveikiami. Net jei ir atrodys, kad detalių gausa vargina iki nusilpimo. Tad, o koks paveikslas būtum Tu? Jei dar nesi nutapytas paveikslas, koks tuomet norėtum būti? Ir kada pagalvojai, ar esi laisvas tikra savo esybe, o gal visgi esi prisirišęs prie daiktų? Ar tikrai brendi per gyvenimą atviromis akimis ir širdimi?

    • Dalia C.
    • 2020-04-18

    Labai geras,vertas demesio romanas.

    • Dalia
    • 2020-04-18

    Verta dėmesio

Rodyti daugiau
4 pirkėjai įvertino šią prekę.
  • 5
  • 50%
  • 4
  • 50%
  • 3
  • 0%
  • 2
  • 0%
  • 1
  • 0%