Colloquia 50 + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Tebesitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą humanitarikos aktualumą ir tvermę išmėgina kaskart asmeniškiau užklausdamas tyrėjus ir visą mokslo bendruomenę – kas grėsmės akivaizdoje lieka svarbu, kas įtampos lauke mus konsoliduoja jau kaip didesnę kultūrinę ir politinę bendriją, į ką šiuo metu nukreipta ne tik intelektinė, bet ir dvasinė mūsų energija? Į įprastą žurnalo Colloquia problematiką, apibrėžtą kaip Lietuvos bei Rytų ir Vidurio Europos regiono literatūros tyrimai, šiame 50-ame numeryje specifiniu regiono istorijos ir patirtų traumų požiūriu gilinasi du Latvijos universiteto mokslininkai.

Artis Ostupas Ingos Gailės istorinio romano Gražiosios (Skaistās, 2019) pasakojimą apie moterų patirtis nacių koncentracijos stovyklose inovatyviai analizuoja koncentruodamasis į etinę pasakojimo strategiją ir sudėtingą antrinio liudijimo struktūrą, pasireiškiančią pasakojimo ištrynimu romano pradžioje, o Ingūna Daukstė-Silasproģė, pristatydama žymios latvių egzilio autorės Indros Gubiņos (1927–2017) biogramą, atsiminimus, poeziją ir egodokumentiką bei vietos svarbą jos kūryboje, išbando literatūros geografijos metodą. XX a. vidurio kataklizmų Europoje problematika, aktuali latvių mokslininkams, yra ir svarbus istorinis Dalios Jakaitės straipsnio kontekstas – pasitelkusi literatūros teologiją ir fenomenologiją, ji analizuoja atminties ir maldos, kaip vieno esminių religinių fenomenų, sąveiką egzodą pasirinkusių Czesławo Miłoso ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščiuose. Juozo Tumo-Vaižganto ir Vinco Kudirkos požiūrį į emigracijos problemą XIX a. lietuvių visuomenėje straipsnyje aptaria Gitana Vanagaitė.

Naują besiformuojantį agroalimentarinio romano žanrą straipsnyje pristato Nacionalinio mokslinių tyrimų centro Paryžiuje tyrėja Anne Simon. Per Uptono Sinclairio, Alfredo Döblino, Georges'o Duhamelio, Roland'o Buti, Joy Sorman, Isabelle'ės Sorrente'ės kūrybos pavyzdžius, iškeldama masinių gyvulių skerdynių ir žmonių žudynių sutapatinimo riziką, ji gilinasi į etinę problematiką, su kuria susiduria literatūra ir jos kūrėjai, siekiantys perteikti pramoninės gyvulininkystės grandinėje atsidūrusio gyvūno kančią.

Šiame numeryje publikuojamos net 4 recenzijos. Latvių poetės ir rašytojos, lietuvių literatūros vertėjos Dainos Avotiņos parengtoje knygoje Soliņš pie Salacas (Suolelis prie Salacos) sutelktą jos ir poeto Alfonso Maldonio korespondenciją Vigmantas Butkus pristato ne tik kaip asmeniško jų ryšio dokumentą, bet ir kaip gyvą latvių ir lietuvių literatūrų dialogą. Jurgita Raškevičiūtė vertina, kaip dokumentiniam meilės romanui prilygstantį partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto
ir Nijolės Bražėnaitės epistoliariumą naujai parengti pavyko Laimai Sruoginytei-Vincei. Sodriu (ego)dokumentų ir korespondencijos sluoksniu monografijoje apie Sigitą Gedą Ugnies giesmės rėmėsi Rimantas Kmita. Ryškiausi jo monografijos privalumai, kuriuos recenzijoje įvardija Dalia Satkauskytė, – tai atskleistas psichosocialinės Gedos biografijos ir istorinės epochos, formavusios poeto laikyseną bei savivaizdį, tarpusavio ryšys bei klausiantis monografijos tonas. Ramunė Bleizgienė recenzijoje Jurgos Jonutytės ir Giedrės Šmitienės monografijai Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose akcentuoja etapinę šio darbo, kuris keičia nusistovėjusią kultūriškai suformuotą negalios sampratą ir „vaduo[jasi] nuo medicininės ir teisinės praktikos primesto žvilgsnio į negalios vertinimą“, reikšmę. Patraukia ir tai, jog Bleizgienė kolegių įdirbį sugeba pateikti plačiame kontekste, apimančiame ir XIX a. 7 deš. – XX a. pr. lietuvių kultūros istoriją.

„Nuomonių domino“ rubrikoje – net dvi akademinės aktualijos, susijusios su geidaujama literatūros mokslininkų įdirbio sklaida visuomenėje. Tai 2022 m. Vytauto Kubiliaus premijos laureatų Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos proginės kalbos priimant premiją ir jiems bei jų kuriamai Lietuvos radijo laidai „Pirmas sakinys“ skirta Gitanos Vanagaitės laudacija. O Aistė Kučinskienė, sekdama karštais 2022 m. lapkričio 17–18 d. vykusios konferencijos Literary
Canon Revision in Post-Communist Societies (Literatūros kanono persvarstymas pokomunistinėse visuomenėse) įspūdžiais ir remdamasi lietuvių literatūros kanono tyrinėjimų patirtimi, permąsto akademikų įtaką kuriant mokyklų programas ir iškelia literatūrologų patiriamą paradoksą – propaguojantys elitinę literatūrą ir formuojantys visuomenės estetinį skonį, neretai visuomenėje jie pasijunta esą marginalai, teįdomūs patys sau, nors jų įtaka akivaizdi. Kad akademiškumo nereikia pernelyg sureikšminti, o, atvirkščiai, matyti jį kaip mūsų žmogiškosios veiklos tąsą, teigia jubiliejaus proga kalbinama Jūratė Sprindytė, ilgametė žurnalo Colloquia vyriausia redaktorė: „ir egzaminuoti doktorantą, ir pakonsultuoti vertėją į užsienio kalbą, ir sodyboje nuskinti obuolius man vienodai svarbu.“

Tad darbuokimės visomis pajėgomis!

– Gintarė Bernotienė