Mantvydas Leknickas – unikali lietuviška socialinių tinklų sensacija. Portale „Facebook“ jo žodžiais sujaudintos, vienu ypu suvirpa ne vienas tūkstantis širdžių.
Aštrūs skeptikų komentarai, kad jaunasis poetas stengiasi saldžiais žodžiais įsiteigti naivioms merginoms, nublanskta fenomenalios pirmosios autoriaus knygos šlovės spinduliuose.
M. Leknickas yra tas, kuris nuspalvino jau iki pilkumo įgrisusią Lietuvos poezijos padangę. Savo skaitytojams jis suteikia seniai išsiilgto jaukumo, šiltumo, o svarbiausia – jautraus atvirumo.
Poetas nesislapsto už atšiaurios bei solidžios vyriškumo kaukės ir savo potencialą įrodo atskleisdamas trapiąją žmogišką būtį. Specialiai į rimo bei įmantrių žodžių rėmus nesprausdamas gracingų kasdienybės detalių, jis geba pasiekti giliausius dvasios užkaborius.
Tarsi pats paaiškindamas savo kūrybą, Mantvydas sako, kad „įkvėpimas – dažniausiai tie žmonės, kuriuos sutinki savo gyvenime. Man atrodo, kad turi būti viskas išjausta ir išgyventa, kad sugebėtum perteikti taip, kad ir kitas pajustų. Netgi klausant muzikos arba girdint kitus šnekant supranti, kad šneka ne jis, o kalba paruošta iš anksto. Man atrodo čia ir yra tas svarbiausias dalykas. Jeigu šnekėsi apie tai kuo tiki, tada viskas tampa tikra.“
