Greta Šimanauskaitė (g. 2003) Kauno J. Gruodžio konservatorijoje mokosi klasikinio vokalo vingrybių. Gyvenimas su su kūryba jai būdingas nuo pat ankstyvos vaikystės. Šalia dainavimo, muzikos nuo pat mažumės mergaitę valdė fantazijų, magijos pasaulis. Skaitydama knygas ar žiūrėdama flmus (labiausiai patinka fantastika, mistika), pati nepajusdavo, kaip imdavo ne tik savaip interpretuoti jau sukurtus kūrinius, bet ir mintyse „keisdavo“ siužeto linijas, personažams „suteikdavo“ naujų atspalvių, netgi „įvesdavo“ naujus veikėjus šalia sukurtų. Taip gimė poreikis savo istorijas fiksuoti.
Užrašų knygutės viena po kitos pildėsi ne tik matytų ar skaitytų istorijų papildymais, tęsiniais, bet ir originaliais pasakojimais, mat magijos pilnas pasaulis ėmė skleitis tiesiog kasdienybėje: štai netoli jos namų augantis didžiulis ąžuolas – jai ne šiaip sau medis galiūnas: jo galingose šakose Gretos vaizduotėje verda paslaptingas plika akimi nematomas gyvenimas...
Fantazijos pasaulis mergaitę taip įsuko, jog nejučia gimė jos istorija, kuri tiesiog prašyte prašėsi išguldoma žodžiais. Greta pakluso šiam impulsui ir pasinėrė į rašymo magiją. Laikas sustodavo, kai ji užsidarydavo ypatingų galių turinčių paauglių pasaulyje, kai su jais kartu narpliodavo senąsias paslaptis, keliaudavo po ištisas galaktikas, stebėdama beįsiplieskiančią pirmąją meilę, „sirgdama“ už juos jų kovose prieš blogį... Būdavo, kad net 14 valandų ji neatsitraukdavo nuo kompiuterio, pirštai atbukdavo nuo klaviatūros spaudymo, o ji vis rašydavo rašydavo... Štai taip ir gimė knyga „Valdytoja Vesta ir Pelėdų sala“, kuri prašyte prašėsi iliustruojama. Dailininko toli ieškoti nereikėjo, mat Greta iškart suprato, kad jos mintis, jausmus į vaizdų kalbą „išversti“ geriausiai galėtų jos artima draugė Sofja.
