ANGELŲ DUONA. Amerikiečių roko ir meno legendos gyvenimo atsiminimai (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

„Visad imkis to, kas tau kainuos brangiausiai“, – Patti Smith cituoja Simone Weil ir ištikimai, įnirtingai seka jos žodžiais. Naujausioje knygoje ji pasakoja apie užsispyrusią mergaitę pokario pasaulyje, pripildytame vaikiškos vaizduotės stebuklų; apie jauną moterį, Niujorko gatvėse sutinkančią Bobą Dylaną ir Williamą Burroughsą; apie menininkę, besimokančią iš Arthuro Rimbaud maišto ir atrandančią savo pačios balsą – poetišką ir drauge šiurkštų, bet kupiną šviesos.

Patti Smith ryžtingai atmeta miesčioniško moteriškumo normas, aistringai kuria poeziją ir dainas, o pasiektos šlovės atsisako vardan vidinės laisvės. Mylimo vyro Fredo Smitho glėbyje atradusi pilnatvę ir ramybę, ji susikuria rašytojos ritualus: rašalinė, plunksnakotis, mėtų arbata persiškame puodelyje ankstyvą rytmetį, kol miega vaikai.

„Angelų duona“ (2025) – jautriausia iš visų atsiminimų knygų, kurias parašė roko ir meno legenda Patti Smith. Švelni ir nerami, tarsi jos muzika. Čia ji kalba apie visai kitus žmones, laikus ir vietas, nei knygoje „Tiesiog vaikai“, tačiau išlieka ta pati Patti Smith – išdidi, kiek akiplėšiška, ištikima savo vidinei tiesai ir žodžiui.

„Ši knyga brendo dešimt metų – iš grožio ir liūdesio, kuriuos dovanojo gyvenimas.“ – Patti Smith

***

Citatos:

Tėtis rado mane įsistebeilijusią į didžiulį kubistinį paveikslą. Jam Picasso anaiptol nedarė įspūdžio, Dalí jam atrodė pranašesnis ir technika, ir sudėtingesne vizija. Bet mane Picasso pakerėjo, tada pirmąkart supratau, kad mudviejų su tėčiu požiūriai gali smarkiai skirtis, ir nė kiek nesidrovėjau ginti savojo. Pajutau ką tik įgijusi viršesnių sąjungininkų, kurie vieną dieną nuves į visiškai naują pasaulį. Klusniai išsekiau paskui tėtį iš muziejaus, bet manyje buvo įvykęs neregimas virsmas; aš pamilau meną.

*

Mes tobulėjam, mes klystam, mokomės iš savo paklydimų ir juos kartojam. Vėl neriam į prarają, iš kurios vargais negalais išlipom, ir vėl iš naujo sukamės rate. O tada, suradę stiprybės, pradedam skausmingą, bet nuostabų paleidimo procesą. Nepaprasta ramybė, tartum natūrali šviesa. Iš mūsų tik nuolaužos, ir vis tiek stengiamės neužminti ant blykštančio silueto, savo pačių pirmapradės odos.