Amžiams atskirti nuo grožio. Gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose

Tai tikra istorija apie skurdžiausius Mumbajaus miesto gyventojus, jų niūrią buitį ir skaudžius likimus. Autorė įtaigiai ir vaizdžiai dėlioja epizodus iš lūšnyno kasdienybės, leisdama viską stebėti iš labai arti, kartu išgyventi kiekvieną šių žmonių patirtį: nuo skausmo dėl karčios neteisybės iki mažų netikėtų pergalių džiaugsmo.

Katherine Boo, The New Yorker žurnalistė, pastaruosius dvidešimt metų rašė reportažus apie vargšų bendruomenes, gyvendama kartu su jomis ir apmąstydama, kaip visuomenėje paskirstomos galimybės ir kaip žmonėms išbristi iš skurdo. Jos reportažai buvo apdovanoti MacArthurų fondo premija „Už talentą", National Magazine premija „Už ateities rašinius" ir Pulitzerio premija už tarnavimą visuomenei.

K. Boo išmoko rašyti pasakojimus dirbdama Washington City Paper. Ji taip pat dirbo redaktore The Washington Monthly ir beveik dešimt metų reportere ir redaktore Washington Post. Tai yra jos pirmoji knyga.

„LŪŠNYNE SUNKU BUVO IŠSAUGOTI paslaptis. Aša suprato, kad sėkmingai išsaugotos paslaptys yra tam tikra valiuta. Žmonės galėjo ką nori kalbėti, kur ji išeina naktimis, ką ir su kuo veikia, bet kol jie jos nenutvėrė, ji pasirengusi viską neigti...

Dabar buvo jos keturiasdešimtasis gimtadienis – mėnulio pjautuvas kybojo žemai danguje, nelijo. Mandžu dalijo pyrago gabalėlius, pastūmė bulvių traškučius į šalį, o Aša apsikabino abu savo sūnus. Net jos vyras Mahadeo buvo šventiškos nuotaikos, išvyniodamas vieną dovaną, plastmasinę lobių skrynutę, pilną auksiniu popierėliu apvyniotų šokoladinių monetų.

– Tai turėtų būti tikros monetos, juk man keturiasdešimt, – pasakė Aša šypsodamasi ir atsikąsdama savo pyrago.

Vėl suskambo jos telefonas. Pastarąsias penkiolika minučių jis nuolat skambėjo, ir ji vis giliau jį nukišdavo į tamsiai mėlyno sario skreitą. Policininkas, vardu Vo, nekantravo ją pamatyti.

– Skubu? – netrukus paklausė Mandžu. – Tiek daug kartų skambina.

– Tai ta moteris, Rina, dėl shakha darbo, – melavo Aša. Šiv Senos moterų atšakos veikla. Po dešimties minučių ji neryžtingai pasakė: – Turbūt man reikia eiti.

– Ką? Pasakyk jai, kad tu negali, juk tai tavo gimtadienio šventė, – linksmai paliepė Mandžu, Ašai dar nespėjus atsiliepti telefonu.

– Negaliu, – tarė ji į ragelį. Stojo ilga pauzė. – Ne, neįmanoma. Rytoj? Supranti.... – Ilga pauzė. – Klausyk, aš...

Staiga ji atsistojo prieš veidrodį, pasipudravo skruostus talku, pasitaisė sarį, susišukavo tankius plaukus, braukdama juos atgal nuo veido. Veidrodyje matė, kaip jos vyras ir Mandžu žiūri į ją.

– Mano vėrinys turbūt atrodo kaip tikras, – nervingai tarstelėjo ji. – Šiandien traukinių stotyje vienas vyrukas man pasakė, kad nusiimčiau, nes dar kas pavogs. Ar žinojote, kad Gatkoparo turguje kalendra kainuoja tik penkias rupijas? Buvau nuėjusi pas draugę išgerti arbatos ir nespėjau į autobusą. Gera, šviežia kalendra, geresnė, nei mes gauname čia...

– Mama, – tykiai tarė Mandžu, – neišeik.

Vėl suskambo telefonas.

Aša atsiliepė:

– Taip, pasakiau, kad ateinu. Aš skubu. Bet kur?

Talko pudros pribiro ant mobiliojo telefono, nutekėjo žemyn jos kaklu. Ji prakaitavo. Vyro akyse sužibo ašaros.

– Mama, – pakartojo Mandžu, siekdama jos rankos, – prašau, mama.

Bet Aša išsisuko iš dukros glėbio, greitai nudrožė per aikštę, praėjo pro kelio berniukus vaizdo žaidimų salone, pro Hyatt viešbutį, nė nestabtelėdama tol, kol priėjo autobuso stotelę prie imperatoriškojo stiliaus Grand Marata viešbučio."

Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio. Gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose“