Juoda širdis (el. knyga) (skaityta knyga) | Silvia Avallone | knygos.lt

Aprašymas

12 vieta tarp 100 geriausių metų knygų Italijoje!

VERTA PERSKAITYTI VISAS SILVIOS AVALLONE KNYGAS, O ŠIĄ – LABIAUSIAI. PERSKAITĘ SUPRASITE, KAIP JUMS TO REIKĖJO.

Silvios Avallone romanas „Juoda širdis“ įsismelkia į sielą ir skaudina, kelia pyktį, baimę, smalsumą ir šypseną. O skaitant pabaigą per kūną ima bėgti šiurpuliukai.

Tai nėra tiesiog gražiai ir įtaigiai papasakota istorija, tai pasakojimas apie kaltę, sielvartą, atgimimą. Apie šviesą tamsoje.

Dabar tau tai atrodo neįmanoma. Bet patikėk, viskas praeina. O jei negali praeiti – pasikeičia.

Vienintelis būdas nusigauti iki kalnų kaimelio Sasajos – status takas per kaštainių giraitę. Ten vieną dieną ir išdygsta Emilija, pasišiaušusi, liesa kaip šakaliukas raudonplaukė. Nors jai trisdešimt, atrodo kaip paauglė – su violetiniais kerziniais batais ir ryškiai salotine striuke. Brunas stebi ją iš priešais stovinčio namo tarytum įsibrovėlę. Ta mergina kalba ne šio krašto akcentu ir tempiasi krūvą krepšių ir lagaminų. Ką ji veikia čia, kalnuose, toli nuo pasaulio?

Kai jiedu pagaliau susitinka, kiekvienas savos vienatvės atgintas, Emilijos akyse – „be menkiausios liepsnelės, lyg dvi mirusios žvaigždės“ – Brunas įžvelgia prarają, primenančią jo paties, tik priešingą. Jie abu pažįsta blogį: jis – nes patyrė, ji – nes padarė. Sasaja – jų prieglobstis, vienintelis būdas išsisukti nuo ateities, kuria nė vienas nebetiki. Bet ateitis ateina ir vadovaujasi savais įstatymais. Nusikaltėlis tu ar nekaltas, auka ar budelis, laikas bėga ir parodo mus tokius, kokie esame: be galo trapius, lemtingai žmogiškus.

Su meile, kaip apie savus personažus geba rašyti tik didieji autoriai, Silvia Avallone sukūrė savo brandžiausią romaną – pasmerkimo ir išsigelbėjimo istoriją, įsiskverbiančią į tamsiausias, giliausias sielos kertes ir pripildančią jas užuojautos, gyvybės ir šviesos.

„Silvia Avallone – kerėtoja. Ji paima už rankos ir pakviečia eiti kartu. Jeigu jos paklausysi, nebepaleis iki pat galo. Tokie jos pasakojimo kerai.“– Niccolò Ammaniti