VILNIAUS ATMINTIES PUNKTYRAI. Dvylika pasivaikščiojimų po XX amžiaus Vilnių – miestą, kokio jau nebėra | knygos.lt

Labai gera knyga

Šią knygą padovanojo vadovas visam skyriui, netiketa, bet smagi dovana. Buvo tikrai idomu skaityti!

kai kurių asmenų komentarai, pateisinantys plagijavimą. Tuo siekiama parodyti, kad etikos ir moralės normų nepaisymas ne tik nėra smerktinas, bet ir visiškai pateisinamas. Negana to, kai kurios drįsta patarinėti "neverkšlenti, o džiaugtis knyga", t.y., plagiatu.

Negalima svetimo teksto pateikti kaip savo ir neįtraukti jo į literatūros sąrašą. Labai gaila, kad pas mus daug kas taip nepaiso autorių teisių.

Puiki knyga, net ir mano dvylikametis sūnus ją skaitė! Tikimės, kad antra knyga jau pakeliui.

Puiki knyga

Puiki knyga. Labai kokybiškai išleista, kas irgi prideda žavesio.

Nesitikėjau, kad šiais laikais galima tokia atvira kito autoriaus knygos vagystė - konkrečiai Gražinos Mareckaitės "Šiapus ir anapus Vilniaus". Gėda ne tik žurnalistei (sunku net autore pavadinti), be jokio sąžinės graužimo nukopijavusiai G. Mareckaitės knygą, bet ir leidyklai.

Nuostabi knyga. Skaiciau, dalinuosi su draugemis. Jokiu problemų del kazkokio plagijato. Mareckaitė anksčiau išleido knygą, tad nėra ko verkšlenti. Skaitykit ir dziaukitės tokia knyga. Super.

Knyga sudaryta iš Gražinos Mareckaitės knygos “Šiapus ir anapus Vilniaus vartų”, Edmundo Gedgaudo knygos “Prisijaukinant Vilnių” ištraukų. Labiau referatas, nei knyga. Ištisos pastraipos žodis žodin. Dabar gi yra visokių plagijato nustatymo programų, net universiteto studentai nebedrįsta taip rašyti.

Labai informatyvi knyga, labai daug istorinių nuotraukų, gaila, kad po nuotraukom mažas teksto šriftas...

Aš esu VILNIETĖ - gimusi ir užaugusi Vilniuje, prisimenanti tokias vietas, kurių dabartinis jaunimas ar atvykę iš kitų miestų nesurastų be papildomų nuorodų ar gido pagalbos. Visada didžiavausi savo gimtuoju miestu. Todėl labai apsidžiaugiau šia knyga. Dabar kasdien ją vartau, skaitau ir kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo, iškyla smagūs vaikystės prisiminimai.

Įdomi knyga, bet labai neskanus plagiavimo prieskonis. Reikia tikėtis, kad viskas išsinarplios. Dėl to skiriu ne 5, bet 1 žvaigždutę

Gera knyga

Deja plagijatas! Koks naglumas iš garbaus amžiaus autorės šitiek nusirašyti. Turite tai viešinti. Ir baisu, kad plagijatorę tiek ginančių yra(

Žmonės, neskubėkit teisti. Nemanau, kad autorė būtų taip akivaizdžiai paėmusi ir nukopijavusi savo pačios knygai kalbintos Gražinos Mareckaitės knygą... Galbūt jos klaida, kad ji pati Gražinos knygos neskaitė ir nepastėbėjo pateikto besidubliuojančio teksto? O išleidus šią knygą Gražinai neliko nieko kito kaip tik apkaltinti plagiatu...

Įkvepianti knyga, leidžianti atrasti naujai savo miesto ir miesto žmonių istorijas. Rekomenduoju kiekvienam vilniečiui. Patinka vaikščioti knygoje aprašomais maršrutais.

Paaiškėjo, kad bent dalis knygos plagiatas. Apie tai rašoma Lietuvos ryto portale, straipsnyje "Į geriausią metų knygą pretenduojantis leidinys įžiebė konfliktą" GĖDA "autorei"!

Na va, paaiskejo, kad knyga plagiatas. Ciniska ir slykstu.

Puiki knyga! Įdomios aprašytų žmonių istorijos. Reikės aplankyti aprašytas Vilniaus vietas ir kitomis akimis į jas pažiūrėti.

Skaitome antrą kartą! Tai ne tiek miesto, tai žmogiškumo istorijos.

Perskaičiusi knygą pamačiau Vilnių visai kitomis akimis ir eidama knygoje aprašytomis gatvėmis pastebiu naujas detales

Vertinga knyga. Linkiu laimėti metų knygos rinkimus!

Labai gerai isreklamuota, bet labai nuobodi knyga..

Kažkas turėjo padaryti šitą darbą. Ačiū Gabijai.

Gera.

Nuostabi knyga! Kokia puiki idėja pasakoti apie miestą iliustruojant konkrečių žmonių gyvenimais! Nuostabu, kad pateikiami iš to meto žemėlapiai, ir sugretinamos senos nuotraukos su dabartiniu vaizdu. Ačiū, Gabija! Lauksim antros knygos apie Vilnių - o gal ir apie Palangą?

Fantastinė knyga! Ačiū!

Man visada įdomu žmonių pasakojimai apie miestą, kurio jau nebebus, dienoraščiai, istorijos apie pažįstamų vietų nepažįstamą praeitį. Perskaičiau pirmąjį interviu ir turėsiu apie ką pamąstyti. Tikriausiai taip ir reikia skaityti šią knygą - praryji vieną nei per ilgą, nei per trumpą, gerai parašytą interviu, apžiūri nuotraukas, mintyse pagal žemėlapį atkuri vietas, perskaitai įdomius faktus, ir leidi viskam susigulėti. Nes tie kalbinti vilniečiai turi ką pasakyti, jie tarsi atsiminimų archeologai atveria ne tik faktus, istorijas, bet ir vertybes, kurias gal kiek primiršome. Autorė Gabija Lunevičiūtė viską sudėjo taip, kad rastum kaip parodoj - istorinių, urbanistinių, miesto legendų, psichologinių, meno, mados, maisto, politinių ar kokių tik nori aspektų. Skaitant net norisi rašyti savo buvimo Vilniuje dienoraštį, tikiuosi, kad užeis tokia mada!

Labai sausa knyga, trūko apibendrinimų, paaiškinimų.

Kada antra dalis? Vertinga, graži ir kokybiška knyga.

Nuostabi knyga, privertusi trumpam pamiršti vasaros atostogų malonumus.

Nuostabi knyga, puiki dovana, šią knygą verta turėti namų bibliotekoje.

Tikrai gera knyga

Vilnius man, panevėžietei, ilgą laiką buvo tik Gedimino pilis, Katedros aikštė ir televizijos bokštas. Kai atvykau studijuoti, iš pradžių atrodė, kad niekada nesuprasiu troleibusų ir autobusų maršrutų bei kuriomis gatvelėmis patogiausia pasiekti universitetą. Vilnius man buvo didelis, tolimas, nepažįstamas ir svetimas. Studijų metais gyvenau studentų miestelyje Saulėtekyje, mano universitetas buvo pačioje sostinės širdyje, todėl niekaip nesuprasdavau, kodėl draugai klausinėjo ar jau išmokau lenkiškai ir rusiškai. Aplink save šios kalbos beveik negirdėjau. O kai baigusi studijas persikrausčiau į Naujininkų pusę, išgirdau ko negirdėjusi ir pamačiau ko nemačiusi. Bet net ir tai buvo savotiškai žavu. Kartais nutinka, kad žmonės paklausia iš kur aš esu. Ilgą laiką nedvejodama atsakydavau, kad iš Panevėžio. Dabar – sutrinku. O gal jau galiu vadintis pusiau vilniete? Sostinėje gyvenu pusę savo gyvenimo. Čia gimė ir mano du sūnūs. Taigi, Vilnius irgi tapo savu. Atsirado noras jį daugiau pažinti, o ir vaikai vis dažniau užduoda klausimų, susijusių su jų gimtuoju miestu. Kelis kartus esu buvusi savo kursiokės Gabijos vedamose ekskursijose po įvairias Vilniaus vietas. Jau tada mane sužavėjo, kiek istorijų slypi už vietų, pro kurias ėjau tūkstančius kartų ir jų visiškai nežinojau. Todėl, kai pasirodė jos knyga „Vilniaus atminties punktyrai“, neabejojau, kad tikrai bus kas nors įdomaus. Neklydau. Nemėgstu istorijos. Ne tai, kad pačios istorijos, bet tų daugybės beriamų datų, faktų, įvykių, asmenybių vardų ir pavardžių, vietovardžių, kuriems nėra pabaigos ir viskas susiplaka. Tačiau ypač mėgstu žmones ir jų istorijas – gerai parašytos jos visada įtraukia. Kai įsigijau Gabijos knygą, žinojau tik tiek, kad tai – dvylikos senųjų vilniečių pasakojimai apie jų miestą. Nemačiau knygos gyvai ir nevarčiau, todėl pirmas įspūdis buvo tikrai pirmas. Mėgstu uostyti naujas knygas. Man labai patinka jų kvapas. Taip pat – atsiversti bet kurį puslapį ir paskaityti, kas jame rašoma. Bedžiau pirštu, pataikiau į nuotrauką ir dingo laikas – įtraukė kaip koks detektyvas. Palauk, palauk, kokia čia vieta? Lyg ir matyta. Kino teatras? Ar gali būti, kad tai tas pats pastatas, kuriame dabar yra Lietuvos nacionalinė filharmonija? Nusprendžiau, kad kasdien skaitysiu po vieną pasakojimą ir taip turėsiu užsiėmimą beveik dvejoms karantino savaitėms. Knygą užverčiau po dviejų dienų. Pirmąjį vakarą net vyras pyktelėjo: „Kiek čia gali naktinėti?“ Tos istorijos – kaip dėlionė. Švysteli prisiminimas vienas, kitas. „Keliauji“ su pasakotojais po Vilnių ir rodosi, viską išgyveni kartu su jais. Nusišypsai, surimtėji, susigraudini, nustembi, bijai, nerimauji, pyksti, atleidi arba susitaikai. Kiekviena istorija tokia ypatinga – ne tik patirtimis, išgyvenimais, bet ir žmonių santykiu su miestu. Knygą sudaro net kelios dalys, kurias labai įdomu nagrinėti. Pirmoji, įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutinio sakinio – žmogaus asmeninė istorija. Paskui – prisiminimai apie miestą ir jo žmones: koks jis buvo, ko nebeliko ir ką pavyko išsaugoti. Trečioji – archyvinės ir šių dienų nuotraukos, taip pat – seni žemėlapiai, kuriuos vedžioji pirštu ir bandai nepamesti kelio. Skaitydama knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ supratau, kiek nedaug žinau apie Vilnių, jo gatveles ir pastatus. Jų istoriją ir net šiandieną. Kai baigsis karantinas, būtinai su šeima keliausime į miestą, kad patys galėtumėme palyginti, kaip jis atrodė seniau ir koks yra dabar. Bet labiausiai autorei lenkiu galvą už surastus ir prakalbintus senuosius vilniečius. Skaitydavau ir atrodydavo, kad visa tai – istorijos iš fantastinių apsakymų. Vaikai, žaidžiantys apleistose bažnyčiose ir griaunantys per karą susprogdintų pastatų kaminus, getuose uždaryti žydai ir varomi į mano kaimynystėje esantį Panerių mišką sušaudyti. Rūsiuose besiglaudžiantys žmonės ir mėtantys raštelius pro vagonų plyšius vežamieji į Sibirą. Sprogimas stotyje, gaidžio giesmė ten, kur dabar jos tikrai neišgirsi. Žavios, elegantiškos damos ir pasitempę ponai, vaikštantys jaukiomis senamiesčio gatvėmis ir tie patys žmonės, kaip šešėliai, slankiojantys po griuvėsius bei ieškantys prarasto gyvenimo. Vietoje bažnyčios kylanti sovietų architektūros „grožybė“ ir iki paskutinės plytos nugriauta Didžioji sinagoga. Tai – ne tik pastatai. Tai – ir daugybė sugriautų gyvenimų bei likimų. Perskaičiusi pirmąjį pokalbį su vilniete Birute Verkelyte – Fedaravičiene, kuri, būdama dvylikos metų per Jono Basanavičiaus laidotuves procesijos priekyje nešė nedidelį, Mohmando Gandhi atsiųstą laurų vainiką, akimirką pagalvojau, kad gal tai nėra tinkamas skaitinys karantinui, kai ir taip nuotaika slogi. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo darėsi ramiau. Tai, kas vyksta šiuo metu yra juokingai nesulyginama su karu, persekiojimais, trėmimais, bombardavimais ir pažeminimais, kuriuos turėjo išgyventi tuo metu gyvenę žmonės. Jekaterina Špilevskaja, papasakojusi apie giliai į atmintį įsirėžusį atsiminimą iš matyto vaizdo žydų gete pasakė: „Aš paprastai atleidžiu žmonėms, bet šitiems žudikams – ne“. Nepasakosiu už ką ji negali atleisti. Trumpas epizodas, kurį ji prisiminė, tikrai įsimins ir skaitytojui. Esu labai jautri, todėl skaitant knygą ne kartą išriedėjo ašara. Kurį laiką atsivertusi žiūrėdavau į dabartines knygos herojų nuotraukas, ypač – akis. Kiek jos visko mačiusios! Šią knygą, kai šiek tiek ūgtels, būtinai skaitysime dar kartą su vaikais. Manau, kad ji gali būti ir puikus, sausus istorijos faktus papildantis skaitinys mokyklose. Tikiu, kad koks pažangesnis istorijos mokytojas tikrai ją įtrauks į rekomenduojamos literatūros sąrašus. Ar ši knyga gali būti įdomi ne tik vilniečiams? Prisipažinsiu – šis klausimas kilo ir man. Tačiau dabar, kai perskaičiau, galiu drąsiai pasakyti – ši knyga gali būti įdomi net ir tiems, kurie visiškai nesidomi miestų istorija. Nes tai – ne tik apie miestą. Ši knyga – apie žmones ir jų gyvenimą bei autentiškas patirtis jame. Visada, jei tik knygoje randu kokią nors mintį, kuri manyje kažką „sujudina“, ją užsirašau. Šį kartą į sąsiuvinį nugulė dailininkės Irenos Žemaitytės-Geniušienės žodžiai. „Tai visą laiką atsinaujinantis gyvenimas. <...> Kai buvau maža, žiūrėdavau: tos studentės eina, tokios gražios, tokios didelės, tokios panelės, eina ir eina. Tada nežinojau, kad po poros metų ir aš tokia būsiu, o dabar žinau, kad tokia niekada nebebūsiu. Tai va, toks ir skirtumas“. Skaitydama knygą visą laiką jaučiausi, tarsi dėliočiau į vieną paveikslą sumaišytą seną ir naują dėlionę. Vienos detalės išblukusios ar dingusios, kitos – naujos ir ryškios. Taigi, perfrazuojant ponios Irenos žodžius, kai perskaičiau knygą, Vilnius man niekada nebebus toks koks buvęs. Jis bus ryškesnis, artimesnis ir jaukesnis. Vilnius, kokio nebebus, bet žinosiu, koks ypatingas jis buvo. Ir yra. Ar verta knygą turėti savo bibliotekoje? Tikrai taip. Ir neleiskite jai ten dulkėti – įsimeskite kada į kuprinę ir patyrinėkite. Turite net dvylika gidų – pasivaikščiokite po jų Vilnių ir užpildykite trūkstamas dėlionės vietas savo atrastomis detalėmis.

Ačiū, Gabija, už nuostabią knygą! Už kelionę laiku. Skaičiau su didžiuliu malonumu, žliumbiau ... Pamačiau savo gimtąjį miestą visai kitaip. Tikri žmonių išgyvenimai labai stipriai palietė. Supratau, kad labai mažai žinau apie savo miestą. Nes tai ką pasakoja čia daug metų gyvenantys ir šilto, ir šalto matę žmonės yra taip svarbu ir taaaaip įdomu! Jūsų knyga labai pradžiugino tėtį. Jo visa vaikystė prabėgo Žvėryne. Perskaitė per dieną! O tuomet buvo tiek prisiminimų, tokie pokalbiai, tiek teigiamų emocijų!!! Ir net pastabų! Ačiū už knygą, kurios, pasirodo, mums taip trūko!

Ačiū, Gabija, už nuostabią knygą! Už kelionę laiku. Skaičiau su didžiuliu malonumu, žliumbiau ... Pamačiau savo gimtąjį miestą visai kitaip. Tikri žmonių išgyvenimai labai stipriai palietė. Supratau, kad labai mažai žinau apie savo miestą. Nes tai ką pasakoja čia daug metų gyvenantys ir šilto, ir šalto matę žmonės yra taip svarbu ir taaaaip įdomu! Jūsų knyga labai pradžiugino tėtį. Jo visa vaikystė prabėgo Žvėryne. Perskaitė per dieną! O tuomet buvo tiek prisiminimų, tokie pokalbiai, tiek teigiamų emocijų!!! Ir net pastabų! Ačiū už knygą, kurios, pasirodo, mums taip trūko!

^ita knyga yra apie gyvenimą. Apie žmonių stiprybę. Apie meilę artimam. Visi labai fainai ir savotiškai prisimena. Man labai patiko Jekaterina Špilevskaja, tų jos tėvų darytų ledų norėčiau paraugauti :) o iš Fanios pasakojimų pagaliau sužinojau kam ta skulptūra Mėsinių gatvėje. Bet kiek tie žmonės perėjo? Ir vis tiek nesiskundė, gyveno, veikė. O dabar mes tokie ištižėliai palyginus su jais-sėdim namuose prikimštais šaldytuvai, tv, kompais ir dejuojam kad sunku...pasisėmiau iš knygos labai gerų emocijų. Ačiū.

Ir įdomu, ir nuotraukų daug, ir išliekamąją vertę turi. Rekomenduoju.

Kaip įdomu tokie autentiški žmonių prisiminimai, kad pavyko juos laiku užfiksuoti!

Atrodo, kad rašė keli autoriai. Pradžia dar įdomi, bet nuo 70 psl. nebeskaičiau. Veltui išleisti pinigai.

Įkvėpta atsiminimų vakar iš pat ryto lėkiau į senamiestį. Vaikščiojau beveik viena šiuo metu nutilusiame tuščiame Vilniuje. Galvojau apie miestą, apie žmonės apie kuriuos parašėte, apie saviškius, kurie vieni anksčiau, kiti vėliau Vilniuje apsigyveno.

Super knyga vilnieciui, kuris nera abejingas savo miesto istorijai

Perskaiciau per kelias dienas, visur su knyga vaiksciojau, glosciau ir lieciau, turinejau po kelis kart zemelapius, jose pavaizduotas Vilniaus gatveles prie kiekvieno pasakojimo. Labai maloni knygos “isvaizda”. Perskaicius knyga, jausmas toks buvo, kad galiu ir vel isnaujo ja skaityti ❤️, dar nebuvo tokio jausmo perskaicius kadanors jokia kita knyga...buvo gaila, kad ji baigesi. Nuostabios istorijos, ypac patiko istorija apie Zveryna ?. Labai geras jausmas, supranti, ka reiskia istoriju veikejams Vilnius, kazkaip kitaip visai pradejau vertinti savo miesta. Visos istorijos isgyventos ir pajaustos, labai jautriai priemiau visas istorijas, tarsi dalyvavau veiksme, buvau salia. Labai dziaugiuosi, kad turejau toki neapsakomai gera laika. Ist ikruju istorijose yra labai daug ir liudnu, graudziu ar net apimdavo toks nykus jausmas ar net apimdavo pyktis, kaip kad skaitant paskutine istorija apie Vileisius. Is tiesu, tavo knyga verta daug pagyru, tiesiog nuostabi. Gabija, dziaugiuosi, kad susitikome, dziaugiuosi kiekviena aplankyta Tavo ekskursija, dziaugiuosi, kad turiu Tavo knyga❤️. Vienas malonumas. Aciu.

Nuostabi, gyva knyga. Sužinojau daug naujo.

Knyga suvalgyta. Nemėgstu ir nevalgau desertų, bet čia buvo tobuliausias desertas karantino metu!!!

Gabija, super knyga!!! Skaičiau kaip desertą ir galvojau... kokie nepatogumai dabar menki palyginus su tais nugyventais gyvenimais... siom dienom aplankiau stačiatikių kapines ir liepų kalnelį...(tikrai tikimybe sutikti gyva žmogų minimali )... įspūdingos istorijos, stiprus išgyvenimai.. idomu pamatyti dar neregėtu Vilniaus foto.. ačiū Tau labai! Sveikatos ir ... laukiu kitu projektu.

Galima sau susiorganizuoti puikų pasivaikščiojimą sėdint ant sofos. Ir netgi vienam apeiti ištuštėjusias Vilniaus gatves.

Labas vakaras, Gabija. Po kelionės esu saviizoliacijoje. Taigi turiu daugiau laisvo laiko. Skaitau Jūsų knygą ir kaifuoju! Įkvepiu ir įsiurbiu į save kiekvieną sakinį ? Interviu su Irena Žemaityte-Geniušiene tiesiog nuostabus!!!! Žodžiai it Vilniaus spalvos ar iliustracijos! Dar kartą ačiū.

Puiki knyga!

Didelis ir labai reikalingas darbas atliktas. Ačiū Gabijai

-

Knyga tikrai gera ir vertinga. Nuo daugumos panašių leidinių skiriasi tuo, kad išdėstyti ne kokie sausi faktai praskiesti statistika, o autentiški senų vilniečių prisiminimai. Čia yra labai įdomu ir labai laiku padaryta, nes tie vilniečiai vis vienas po kito iškeliauja ten, kur jau prisiminimais nepasidalins. Ne paslaptis, kad autorei ,,forų pametėjo" ir asmeninės pažintys, kas ne visiems būtų taip betarpiškai prieinama, bet ir gerai jeigu kas geram panaudoja tai ką turi. Žodžiu fain. Dar kaip buvęs poligrafistas norėčiau atkreipti dėmesį į puikų maketavimą ir aukštą spaudos kokybę.

Na kaip ir iveikta 200 pslp. Nerealios Istorijos! Puiki Knyga ! Jau aisku ka veiksiu Sekmadieni nuo ankstyvo ryto :)

Knyga nuostabi, ir vizualiai, ir turiniu. Miestas alsuoja žmonių istorijomis, tos sienos, mūrai, grindiniai yra lyg memuarai, tik ne kiekvienas geba juos atversti ir rasti labai asmenišką santykį. Autorei pavyko per tuos žmones pateikti Vilnių labai jautriai, sakyčiau - intymiai. Ačiū!

Miela Gabija, labai ačiū už Jūsų puikią knygą! Šiandien gavau ją dovanų - beje, su jūsų palinkėjimais - ir jau "prarijau" trečdalį. Esu vilnietis - gimęs, augęs, brendęs ir dabar senstantis šiame puikiame mieste, ir visą laiką maniau, kad miestui be galo svarbu išsaugoti savo istorijas, miestas gyvas jomis. Ačiū Jums, kad taip jautriai padedate tą atmintį išsaugoti. Šiltai ir su nuoširdžia pagarba - Michailas Aizenas.

Malonu laikyti tokią knygą rankose. Estetiška, kokybiška, retas rakursas į Vilnių.

Ilgai laukta knyga!

Ketinau pirkti šią knygą. Laimei, knygos anonse peržiūrėjau turinį ir iškart apsigalvojau. Nesuprantu, ar tai autorės nesąmoningumas, ar kitos priežastys paskatino įtraukti lietuvšaudės Fanios Brancovskajos prisiminimus. Bet kokiu atveju, tai - visų lietuvių, o ypač - vilniečių įžeidimas. Mano manymu, bet kuriam žmogui yra būtinas platesnis mąstymas ir matymas. O knygos autoriams ši savybė yra tiesiog privaloma.

Puiki!

Nekantrauku su knyga pasivaikščioti po miestą ir pasekti herojų gyvenimus!