Mėlynas namas Havajuose + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Nieko įspūdingo

Galbūt ne viskas surezonavo, bet nebūtinai ir turi. Buvo labai daug skanių minčių, metaforų. Lengvas, bet tuo pačiu ir klampus, gilus, įvairias temas paliečiantis kūrinys.

Havajai skamba patraukliai.Tik knyga labai silpna.Kažkoks copy paste kratinys.Autore turėtų pasimokyti rašyti pati, o ne mokyti kitus.Pakanka ir taip prastai rašančių.

Labai prastai, ne literatura, o nesusipratimas

Labai gaila, kad autorė su laiku taip nusivažiavo, nors tikrai turėjo potencialo. Turbūt vienintelė lietuvių rašytoja, kuri nuolat rašo vien apie save, naujose knygose vis voliojama tas pats per tą patį apie jos motinystės nuovargį ir kūno skysčius. O po to išdidžiai giriasi, kad niekas nežino jos mergautinės pavardės ar vaikų gimtadienių, nors savo asmeninę informaciją visais įmanomais būdais stengiasi monetizuoti. Nešvaistykite pinigų šiai knygai, kiti jauni lietuvių autoriai pastaraisiais metais tikrai yra prirašę nerealios literatūros skaitymui. O šiai rašytojai tuo tarpu labiau praverstų rašyti dienoraštį.

Nuostabus podcast labai įdomu tikrai rekomenduoju

Prasta knyga

Pavadinimas suintrigavo,bet tekstas labai silpnas, nerišlus,netgi nuobodus.Taip ir padejau knyga atgalį bibliotekos lentyna neperskaičius.Gaila laiko prastai literatūrai…

Labai sunku suprasti paskutinius tokius teigiamus įvertinimus, nes knyga pasirodė itin banali, paviršutiniška, vos įstengiau prabėgom perskaityti. Taip ir likau nesupratus ką autorė norėjo pasakyti ir kur čia ta gili prasmė bei liaupses...?

Man patiko ši knyga. Palietė. Daug pažįstamų dalykų ir nemažai įdomių faktų apie Havajus. Skaitant neapleido jausmas, kad šita knyga yra tarsi autorės duoklė, pasiteisinimas discordo rykštėms dėl ten nuolat šnekamų ir pastebimų dalykų apie netvarką. Bet kokiu atveju, man tikrai patiko.

Knygą tiesiog “susiurbiau” į save. “Surijau” su pasigardžiavimu ir susižavėjimu, kad JI moka šitaip rašyti. Man taip skanu skanu. Nemeluosiu. Ir pavydu. Smalsu smalsu. Ir gera gera. Kad leido bent trumpam pažvelgti per to mėlyno namo durų akutę. Vidun💙

Visiškai nesutinku su prastais įvertinimais, tiems žmonėms tinka tik vaikiškas knygeles skaityti ar laikraščius, nes akivaizdu, kad nelabai supranta kitokios literatūros

Paskaicius neigiamus komentarus daug nesitikejau. Bet kaip klydau - kaip puikiai parasyta, koks virtuoziskas zodziu ir minciu deliojimas, atsikartojimai, paraleles, metaforos. Tiesiog saldu skaityti! Nuostabus rasymas! Pats turinys irgi taip idomiai sudeliotas - buitis per gyvenimo prasmes, religijos, sociologijos, ambiciju, karjeros prizmes isnarstyta. Wow! Plojimai atsistojus! Manau, kad dalis nesupranta dalies turinio su intelektualinemis nuorodomis, na ar tikisi kazkokio lengvo pasakojimo, o cia toks daug gilesnis filosofiskesnis kurinys. Nuostabu!

Man nereikėjo gyventi Havajuose ar pagimdyti trijų vaikų, kad suprasčiau, apie ką (MAN) yra V. Rykštaitės ‘Mėlynas namas Havajuose’. Galvoju, turbūt visos mamos daugiau ar mažiau mėlyname name yra pagyvenusios. Tas namas vienu metu yra ir tavo šventovė, ir vergovė. ‘Mano namas yra vieta, kur nieko nevyksta. Kur viskas vyksta’. Tame name nuo meilės ir švelnumo kartais replėmis spaudžia paširdžius, o kartais net gausiausiame šeimos rate pasijauti vienišas. Labai vertinu ir gerbiu autorės drąsą ir atvirumą, žaviuosi intelektu, pavydžiu humoro jausmo, stebiuosi, kaip tekstu, kuris nestokoja keiksmažodžių ir ironijos, ji geba pasakyti tiek daug jautrių, švelnių dalykų. Šioje knygoje nugulė visas V. Rykštaitės talentas - šiame mamos dienoraštyje, laiške, išpažintyje kitai mamai. Ačiū.

Perskaičiau (nuo vidurio jau prisiversdama). Neradau vertėa knygoje: neįdomi, neradau kažkokios gilesnės minties. Toks įspūdis, kad rašoma mamoms su mažais vaikais norint pasidalinti nuobodžia rutina ir nuovargiu dėl chaoso namuose.

Perskaičiau per du vakarus. Labai labai patiko. Visa buitis, daiktai sudvasinti, tarsi atgyja kaip atskiri personažai. O herojės mintys ir jausmai, net patys giliausi, perteikti su humoru leido dažnai susitapatinti, paantrinti, pritariamai palinkčioti . Būtent kaip autorė ir minėjo - skaičiau ne kaip romaną, o patyriau knygą kaip sapną. Puikus atostogų skaitinys, norėjau, kad nesibaigtų. Ačiū!

Nepatiko.Pasamonės srautas.Tikėjaus Havaju temos.Jie tik pavadinime…Prastas nerišlus tekstas…

Kai draugės klausia kaip sekasi, atsakau - ai, viskas gerai, tik "neišlipu iš buities". Niekas nesupranta apie ką tai. O knygoj radau palaikymą, supratimą, kad aš ne viena, kad apokalipsinės mintys dėl vaikų saugumo lydi kasdien, net kai jie dideli. Kaip apibūdint jausmą, kai labai myli savo vaikus, bet daugiau nebegali iš savęs duoti? tai - 124 psl. paskutinė pastraipa. Tai ne romanas, tai tikrai labiau terapinė knyga mamoms arba esantiems šalia jų.

Kažkoks nerišlus tekstas.Gerai,kad nepirkau,ėmiau bibliotekoje.Net neprisiverciau perskaityti. Tikėjaus įkvepiančios istorijos Havajuose.Radau kažkokiu beviltiškumu persmeltus tekstus…

Vienintelis suintrigavęs žodis knygoje Havajai!Tačiau knygoje apie Havajus neradau nieko įdomaus,kazkokios nelaimingos besiblaškančios moters pasąmonės srautas.Kažkaip keista,kad moteris save laiko rašytoja,su meninkės statusu?Bando mokyti rašyti kitus?Reiktų paieškoti kito amplua…

Labai, labai prastai… Gaila išmestų pinigų.

Knyga apie nieka. Pabaigos visiskai nesupratau.

Radau tą knygą kažkieno paliktą nuomojame bute Nidoje.Galvojau paskaitysiu,pradėjau ir nebaigiau.... Neįdomi, lėkšta,banali .

Labai gailiuosi dėl išleistų 15 € ir kelių sugaištų savo gyvenimo valandų šitam šlamštui. Autorės asmeniškai nepažįstu, bet jei ši knyga susijusi su tikromis gyvenimo refleksijomis, tai gal autorei ne viskas ok su galva.

Knyga gal ir nieko, tačiau V. Rykštaitė akivaizdžiai turi liguistai nesveiką santykį su tvarka. Neabejočiau, kad vaikystės traumos lenda ir kenkia jos pačios gyvenimo kokybei.

Menas turi jaudinti.... Bet šita knyga kažkokia buitinė melancholija apie nesutvarkytą virtuvę. Jau storiuose rašytojos prisižiuriu tos buities, pomaderiu,kilimėliu masažinių ir netvarkytų virtuvių, norėjosi kažko palylėjančio, įtraukiančio. Gaila pinigų, nebaigiau skaityt.

Ši Vaivos knyga kažkoks nesusipratimas… Vaivos romanai juk tokie įspūdingi, įtraukiantis, vyrauja savitas rašymo stilius... Bet jau su šia knyga nuobodžiavau ir gaišau laiką “belenkaip”. Tik iš principo perskaičiau (gal vis laukdama super vietos, išgelbėsiančios romaną). Toks jausmas, kad Vaiva šįkart rašė susisukusi žolės kasiaką :) Pati rašytoja piktinasi, kad nereikia susiasmeninti su romanu, o žavėtis literatūrinėmis autoriaus vingrybėmis. Bet aš pasakysiu: nu kai neįdomus pats siužetas, ką čia bepritempinėsi - neidomu! Įdomu depresuotai, buity užsipisusiai mamai, nes atranda paralelių su knygos heroja. Bet tu parašyk taip, kad patiktų ir emancipuotai, laisvai liūtų dresuotojai! 😀 Štai čia jau menas. Romanas prasidėjo neblogai, Vaiva panaudojo tą saldų kompromato kąsneli pirmuose puslapiuose, bet taip ir nusilyrino dramatiškai depresinėje nuotaikoje. O galimybių išsukt puikų romaną buvo - jei bandyta “eiti” per kriminalą, tai lyrinis subjektas galėjo romane iš tikro kažką nužudyti ir slėpti įkalčius mėlyname name. 😉

Nejuokinga, neidomu, tiesiog nuobodu skaityt. Apie ka - apie nenoriu tvarkytis bet noriu tvarkytis nes kitaip nemoku.

Absoliuciai neidomi.Kazkoks minciu ir zodziu kratinys. Gaila laiko ir pinigu.

Super, malonumas buvo skaityti :)

Toks betarpiskas, bendraujantis ir itikinamas rasymo stilius. Su humoru ir fantazija. Labiau panasu i ese nei i tradicine knyga, bet skaityti buvo smagu. Ypac gal pirma puse knygos. Veliau viskas kartojosi ir kartojosi, net pradejau jaudinitis, kad pati kokiom dulkem neapsinesciau ir neuroze nuo autores neapsikresciau. Na, bet reiskia, itikinamai buvo destoma :)

"Vaiva, jei gali nerašyti - nerašyk..." - vienintelė mintis, kilusi perskaičius šitą rašinėlį. Ir dar kartą įsitikinau, kad autorė geresnė verslininkė nei rašytoja, nes krautis honorarus iš tokio minčių kratinio ne kiekvienas sugebėtų. Rekomenduoju nevertinantiems savo laiko.

Labai patiko rašymo stilius - drąsus, atviras, tiesmukiškas. Skaitėsi lengvai, natūraliai, lyg dienoraštis. Knyga skirta tikslinei auditorijai - neturinčios vaikų gali ir nesuprasti, apie ką kalbama, ir visi potyriai tikrai nebus tokie iki skausmo artimi ir pažįstami. Bet man labai stipriai surezonavo. Skaičiau ir galvojau "būtent taip ir aš jaučiuosi!" Paskendusi buityje, nematoma, jausdama, kad gyvenimas bėga pro šalį, žadėdama sau tapti geresne mama (rytoj), pykdama ant vyro už nesupratingumą, ir vis tiek toliau sukdamasi kaip žiurkėnas rate toje savo vienodoje kasdienybėje. Vienintelis minusas - pritrūko pabaigos. Atrodo, kad knyga nutrūko vidury istorijos. Bet šiaip užkabino nuo pirmo puslapio, knygą perskaičiau per kelias dienas. Žodžiu, džiaugiuosi, kad perskaičiau!

Labai patiko knyga. Ši knyga visomis prasmėmis nuostabi ir ją perskaičiusi taip gerai jaučiuosi, net šiek tiek išsilaisvinusi! Labai reikia kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos kalbama knygoje, apie tas visokias savijautas - man viskas taip panašiai būna, nors ir kitaip. Knyga nuostabi - apie gyvenimą, žmones, kitą šalį, apie rimtus dalykus ir pašmaikštaujanti. Suintriguojanti, guodžianti ir kartu tokia realistinė -apie šių laikų moteris, jų baimes. Ir manau nėra blogai būti pasiruošus blogiausiam scenarijui, tokiu būdu ir baimės kartais mažėja. Ši knyga tarsi vadovėlis to kas vyksta su mumis, to kuo gyvename. Ir tai knyga apie tas protingąsias moteris, kurios negali būti sąstingyje, kurios nori/turi nuolat mokytis, lavinti save ir tobulėti. Kažkur skaičiau, kad intelektualams ypač sunku auginti vaikus, nes jiems reikia laiko sau, knygoms, savęs lavinimui. Iš kitos pusės, būtent tie kūrybingieji suranda sprendimus kaip surasti laiko ir sau ir kaip augti ir tobulėti kartu su vaikais. Ir būtent vaikai, padeda ieškoti sprendimų, nesustingti, ieškoti kitų būdų savo proto stimuliavimui (filmai, mobili programėlė Ir panašiai). Ši knyga nieko nesmerkia, primygtinai nebruka savo nuomonės, bet tarsi pasiūlo sprendimus, stebint kitų gyvenimus ir mintis iš šalies. Ačiū Vaiva Rykštaite už tokią nuostabią knygą!

Moksleiviško stiliaus rašinėlis, tikėjausi daugiau, tačiau gavau pasąmonės srauto minčių kratinį. Neverta gaišti laiko, kurį galėjau praleisti prasmingiau.

Puiki knyga, lengva skaityti ir priartina Havajus, kai supranti, kad namai visur yra namai, o ne gražios atvirutės. Beveik viską esu skaičiusi ką parašė Vaiva Rykštaitė. Patinka jos rašymo stilius, ir nuoširdumas, tekstai nepritempti ir informatyvūs. Puikus humoro jausmas.

Manau tai viena geriausių rašytojos knygų. Skaitėsi greitai, lengvai, buvo įkertama per dvi dienas. Nereikia ieškoti susitapatinimo, net manau nereikia suprasti, o reikia bandyti pajausti. Pajausti pavyko. Neduodu 5 žvaigdučių, nes 5 žvaigdučių nusipeno šedevrai, bet kokiu atveju tai yra tikrai labai gera knyga. Manau, kad autorė tobulėja.

Kažkoks chaosas knygoje, nors ir persiskaitė per pora dienų, lengvai. Tačiau, po knygos neliko jokio jausmo, jokios išliekamosios vertės. O dar tie angliški žodžiai lietuviškuose sakiniuose ir keiksmažodžiai...

Labai patiko!

Kaip ir priklauso mamai, namų šeimininkei, paskutinį skyrelį perskaičiau gulėdama šalia pirmagimio, miegančio pietų miegelį. Paskubomis. Kitus skyrelius skaičiau tomis pačiomis sąlygomis. Tiesa, knygos įkvėpta, du žavius skyrelius skaičiau lėtai, pasimėgaudama, šeštadienį pasiprašiusi vyro, kad mane vieną išleistų į kavinę. Palikusi namus netvarkytus, na tik virtuvę po pietų greitai aptvarkiusi. Knyga gera. Gili. Visiškai RAW (smalsumas kyla, kiek čia tiesos iš autorės kasdienos, o kiek fikcijos). Man to reikėjo, manau kitoms mamoms taip pat. Knyga tapo tarsi validacija, kad su manimi viskas tvarkoj. Kad užplūstančios emocijos, pyktis ir begalinė meilė eina koja kojon kasdien. Pradėjau dėkoti. Kad turiu dar tik vieną mažulį (niekaip nesuprantu, kaip Vaiva viską spėja. Niekaip.), už savo vyrą, paprašius tvarkantį namus, maudantį vaiką, lekiantį namo pas mus po darbo ir po nervinio priepuoliuko naktį, sūpuojantis ir verkiant ant vonios grindų, ateinantį ir apkabinantį, sakantį, kad esu puiki mama ir nebesvaigčiau, jo neerzinčiau kalbėdama priešingai. Pažadėjau sau mažiau sureikšminti namų netvarką. Bandysiu įgyvendinti. Atrodo man sunku palikti tokį nuogą komentarą. Kiek drąsos jūs turite, kad paleidžiate į pasaulį tokio nuogumo knygą, post’us soc. tinkluose… Žodžiu, Vaiva, ačiū, kad rašote. Prašau, nesustokite.

niekalų rinkinys, matyti knygos ištraukoje. Tekstas ne patraukiantis, o atstumiantis. Sekant nūdienos mada, pasistengta visur prikaišioti angliškų žodžių. Taikliai pastebėta ankstesniuose komentaruose apie vaško spaudimą ir minčių kratinius. Perfrazuojant autorės posakį, galima būtų pasakyti, jog būtent ji neturi žalio supratimo, kas yra literatūra. Ką jau bekalbėti apie gerą literatūrą... Knygų kepėjos dabar kepa knygas vos ne kas antrame kieme. Taip, kad nenustebino. Nebent tuo, kad kiemas - Havajuose.

Nepatiko, kažkoks copy paste minčių kratinys. Oh well, Ne pirmas kartas, bandymas iš sh išspausti vašką. Gerai, kad bent pati nepirkau, o tai gaila būtų išmestų €.

Ši autorės knyga visiškai nepatiko, nesubrendusios lyrinės herojės depresyvių minčių kratinys, bandymas "išlaužti" paraleles tarp ugnikalnio ir moters gyvenimo atrodo neįtikinamai,kaip ir nereikalingi atrodo kažkokių pavienių salos gyventojų aprašinėjimai. Svarbiausia- koks tikslas aprašinėti buitį, tai gali padaryti kiekvienas. Komentaro gal būčiau ir nerašius-bet ypač sudirgino autorės komentaras- kad jei jūs nesupratot, tai tikriausiai menkai nusimanot geroj literatūroj ir knygų neskaitot- tai va ir ne- mokiausi filologijos ir perskaitau bent po vieną "gerą" knygą per mėnesį.

Patiko Havajai, patiko groteskas.

Labai patiko rašymo stilius, o knyga visokia: ir juokinga, ir "crazy" ir atspindinti motinystės realybę. Patiko įsivaizduoti Havajus ir gyvenimą ten.

Šviežias oro gurkšnis! Labai meistriškai aprašomas pasąmonės srautas. Puikus autorės rašymo stilius. Labai džiaugiuosi, kad rašoma apie įvairius mamos/moters jausmus - nuo begalinės meilės iki baimės, nerimo, agresijos, suicidinių minčių. Skaitant kilo asociacija apie paklodės kedenimą vėjyje. Kai parodoma, tai kas labai asmeniška, intymu, slapta, kartais nepadoru ir nepriimtina. Ačiū! Mėgavausi skaitydama.

Autore stebiu, seku ir ji man patinka, taciau is knygos/romano tikejausi kazko kito nematyto, negirdeto, galu gale istorijos. Neturejau tikslo saves atpazinti ar tapatintis su knygos heroje, stengiausi suvokti ka autore norejo sia knyga papasakoti. Skaitant susidare ispudis jog tai ilgas Vaivos irasas is Facebook. Man autores namu,buities, seimos uztenka socialiniuose tinkluose, knygoje vyliausi perskaityti kazka naujo. Dievybiu itraukimas nerezonavo kaip tik pasirode bandymas pritraukti knyga prie neva aukstesnio lygio.

Laaabai patiko!!! Nesuprantu, kodėl norima susitapatinti, arba rašomas, kad viskas jau girdėta... Aš irgi stebiu autorę soc. tinkluose, bet man asmeniškai dėl to tik dar labiau patiko knyga. Šiaip, šios autorės rašymo stilius man asmeniškai laaaabai patinka, lengvai ir suprantamai kalbama net apie sudėtingus dalykus, na o šioje knygoje labai taikliai tiesiai šviesiai kalbama apie tai, ką dažnas tik mintyse galvoja ir niekada neįgarsintų. Taip pat tobulas knygos formatas, labai kokybiškas viršelis, lyginanat ką leidžia kai kurie paskutiniu metu

Kokia prabanga nustoti neigti, kad jauti tai, ką jauti, ir leisti sau būti netobulai. Kokia drąsa apie tai parašyti knygą. Šios knygos skaitymas prilygo terapijai. Vaiva legitimavo mano jausmus ir emocijas. Leido pasijausti suprastai, ne vienai. Neturiu priekaištų dėl pasirinkto žanro ir pan., nes man pakako to, jog mano protas perskaitęs šią knygą pagaliau nurimo ir nustojo man kartoti, kad mano mintys ir emocijos yra nepriimtinos ir smerktinos, kadangi nesutampa su tuo idealiu moters/žmonos/mamos/žmogaus paveikslu.

Antra šios autorės knyga, kurią bandau skaityti..Nei vienos nebaigiau. Atrodo, kad neturi ką parašyti, tai rašai tam kad rašyti..

Priskirčiau į ,,knygą gali parašyti bet kas” kategoriją. Popieriaus ir pinigų švaistymas. Viskas, ką šios autorės skaičiau skaičiau — bergždžios rašliavos. Geriau rašytų apie save memuarus, tai neatsirastu skaitytojų, kurie susigundytų paskaityt, galvodami, kad galbūt šikart kas nors įdomaus.

Labai patiko! Nors su manimi namų šeimininkės buitis ir būtis neturi nieko bendro, knyga įtraukė ir nepaleido. Perskaičiau per vieną dieną. Knyga man kažkuo psichedelinė, tokia, kur niekas neaišku ir tiesiog chaosas galvoj, bet tame chaose atrandi šitiek daug prasmės ir aiškumo. Rekomenduoju!

Man labai patiko, greitai perskaičiau, nes labai įtraukė į tokį pasąmonės srautą. Buvo man neįprastas stilius, persipynusios mintys tarp dabarties ir praeities, bet taip ir yra būnant namie su vaikais, mintys labai šokinėja, jautiesi tarsi įkalinta namuose, tačiau kartu ir saugi bei rami 🙂

Knyga įtraukia į buvimą buityje. Nuo to dažnai norime nusisukti ir jau tikrai ne pasinerti knygoje (gi knygas skaitome, kad pabėgtume nuo buities), bet mano nuomone tame ir žavumas pasinerti ir iš tikrųjų pabūti buityje ir visuose jos atspalviuose.

Viskas tarsi matyta,skaityta,girdeta autores socialiniuose tinkluose. Toks ispudis,jog autore ant bangos dabar,tai raso tiesiog, nes reikia. Kokybe keicia kiekybe. Gal truksta ideju, ikvepimo naujai knygai, o rasyti moka, tai suplake sapnus,kasdieninius "stories" pakeite seimos nariu vardus-ir romanas. Galbut nesupratau sios knygos, bet berods romanas ir nebuvo skirtas nisinei publikai. Toks ispudis jog autore nori jog skaitytojai atrastu knygoje kazka tokio , ko ji pati neparase, bet norejo. Pabaiga knygos ir neisbaigta, arba tiksliau pasakius net nera pabaigos. Vel kyla ta pati mintis- kad autore spaude terminas kuo skubiau parasyt ir isleist,nesvarbu kaip. Patiko ankstesnes autores knygos.

Lyg skaitytum socialinių medijų įrašus.

Slogiausia ir prasčiausia autorės knyga

Visiskai nepatiko, minciu sokinejimas, jauciamas saves iskelimas aukciau kitu, perskaiciau 50psl ir padejau

Jei kas ims knygą skaityti kaip romaną, nusivils. Knyga be aiškios istorijos linijos, tiesiog apie namų šeimininkės kasdienybę, Havajuose. Nors ir aš daugiavaikė mama, praleidžianti daug laiko namuose, susitapatinti buvo sunku. Matyt labai jau skiriasi mūsų vertybės.

Niekuo neypatinga, neįdomi knyga. Tiesiog ilgas fb postas. Tiek pati istorija, tiek personažai - labai silpni, neįdomūs. Pritrūko gylio. Neskiriu dar žemesnio balo tik todėl, kad lengvai skaitosi ir gaaaaal tiktų kokioms atostogoms, bet ieškant kažko įdomesnio, laisvai galima apeiti ir rinktis kažką geresnio.

Na jei jau cia kazkam primena Skemos drobule, tai tikrai ne kazka literatai.

Nuostabus viršelis ❤️ Turinys sukėlė įvairių minčių, bet nepaliko įspūdžio, gal lūkesčiai buvo per dideli 🤷‍♀️

Mano pirma pažintis su rašytoja buvo per "Lizos butą", tuo metu skaičiau lietuvių autorių knygas apie gyvenimą Lietuvoje XX a. pabaigoje –  "Pietinia kronikos", "Pušis, kuri juokėsi", "Kai aš buvau malalietka". Lizos butas patiko. Lengva, šmaikšti knyga, puikiai atskleidžianti ano laiko gyvenimą Kaune. Nuo tada seku autorę instagrame ir nusipirkau jos naują knygą "Mėlynas namas Havajuose". Ir nieko. Jokio skirtumo ar tokia knyga būtų, ar nebūtų. Atrodo tiek turinio, tiek literatūrine prasme nieko neduodanti knyga. Man, sekančiai autorę instagrame, tai atrodo kaip vienas ilgas instagramo postas, bet ar postas vertas knygos, aš nežinau. Ir taip, autorė rašo rišliai ir gražiai, mintį dėlioja lengvai,ir jei ne Havajai tai apskritai knygoje nelabai kas sudomintų. Ir man lengva susitapatinti su knygos heroje – esu pedantiška mama, taip pat kovojanti dėl tvarkos namuose, pabirusiomis kojinėmis, indais, dulkėmis, noru realizuoti save, bet  tuo pačiu būti gera mama, žmona, dukra, draugė. Knygos ne visada skaitomos, kad susitapatintum, gal labiau, kad atrastum, pažintum, pajustum. Deja, šį kartą neįvyko magija. Palyginimui galite paskaityti Luci Berlin "Namų tvarkytojos vadovas", tema panaši, knygą rašo 4 vaikų mama, bet svoris visais kitas tiek turinio, tiek literatūrine prasme.

Kokio gerumo. Šią knygą ateities kartos skaitys, kaip Škėmos. Ne visiems suprast, bet kas suprast.

Man knyga kažkuo primena Škėmos “Baltą drobulę”, tik vietoj liftininko Antano, knygos centre - moters gyvenimo beprotnamis. Knyga tikrai ne tiems, kurie nori aiškaus siužeto, gėlyčių ir drugelių. Priskirčiau ją terapinių knygų kategorijai. Labiausiai patiko, kad knyga neturi “happy ending”, tokia be pabaigos visai kaip ir tas nesibaigiantis namų beprotnamis, kuris neturi pabaigos. Žodžiu patiko, bet tai tikrai ne “masinio vartojimo” knyga.

Knyga pavirsutiniska, tokia, kuria perskaitai ir pamirsti

Esu skaičiusi ne vieną šios autorės knygą. Ir šios labai laukiau, tačiau knyga nuvylė... Skaitydama niekaip negalėjau suprasti lyrinės veikėjos ir jos "užsisupimo" savo nepateisintuose lūkesčiuose ir nuolatinio buvimo auka... Tikėjausi, jog knygoje bus kažkas įkvepiančio, bet radau tik nelaimingos namų šeimininkės istoriją, kuri savo gyvenime nieko nekeičia ir renkasi toliau būti nelaiminga.