Fuko švytuoklė (2016) | Umberto Eco | knygos.lt

Skaičiau prieš trejus metus. Labai sudėtinga ir intelektuali knyga. Skaitytojui belieka žavėtis neaprėpiama autoriaus erudicija. Labiausiai įsiminė ištrauka apie skaičių simboliką, nes tuo metu man tai buvo aktualu: „ - Aišku, kad taip. O dabar pakalbėkime apie magiškuosius skaičius, taip patinkančius taviesiems autoriams. Vienas esi tu, nes nesi du, vienas yra tas tavo dalykėlis ir vienas yra tas manasis, viena yra nosis ir viena širdis, matai, kiek svarbių dalykų yra po vieną. Dvi yra akys, ausys, šnervės, mano krūtys, o tavo kiaušinėliai, kojos, rankos ir sėdmenys. Trys – pats magiškiausias skaičius, nes mūsų kūnas jo nepažįsta, neturime nieko, ko būtų trys, ir priskiriame jį Dievui kaip patį paslaptingiausią skaičių, nesvarbu, kur gyventume. Bet tik pagalvok - aš turiu vieną dalykėlį ir tu turi vieną dalykėlį, - tylėk ir nesišaipyk, - ir jei mes tuos mūsų dalykėlius suvienytume - išeitų dar vienas dalykėlis, ir jau būtų trys. Bet ar tam reikalingas universiteto profesorius, kad atrastų, jog visos tautos turi trilypes formas, trejybes ir panašius dalykus? Juk religijos nekūrė jų kompiuteriais, tie žmonės buvo tvirti, dulkindavosi kaip reikiant, ir visos trejybės formos nėra jokia paslaptis, o pasakojimas apie tai, ką darai tu, ir apie tai, ką darydavo jie. Dvi kojos ir dvi rankos - jau keturi, o keturi - taip pat gražus skaičius, ypač jei pagalvoji, kad gyvuliai turi keturias kojas, ir keturiomis ropoja maži vaikai - tą žinojo jau sfinksas. Apie penkis neverta nei kalbėti: penki yra rankos pirštai, o dvi rankos duoda dar vieną šventąjį skaičių - dešimt, todėl tiek yra įsakymų, nes jei jų būtų dvylika, kunigas, sakydamas juos ir iškeldamas vieną, du, tris pirštus, priėjęs paskutiniuosius turėtų skolintis zakristijono ranką. O dabar pažvelk į kūną ir suskaičiuok visus dalykus, atsišakojančius nuo kamieno - su rankomis, kojomis, galva ir peniu jų būtų šeši, bet moterų - septyni, todėl, manau, tavo autoriai niekada rimtai nežiūrėjo į šešis, nebent kaip į dvigubą trejetą, nes šis skaičius galioja tik vyrams, neturintiems jokio septyneto ir jie, vadovaudami, linkę žvelgti į septynetą kaip į šventą skaičių, užmiršdami, kad ir mano krūtys išsišokusios į priekį, bet - ką padarysi. Aštuoni - o Dieve, neturime jokio aštuoneto... na, palauk, jei kojas ir rankas traktuosime ne kaip vientisą daiktą, o kaip du - dėl kelių ir alkūnių, tuomet turim aštuonis ilguosius kaulus, nukarusius nuo kamieno, o paimk tuos aštuonis, dar kamieną ir gausi devynis, pridėjęs dar ir galvą - gausi dešimt. Sukdamasis apie kūną visada gali gauti visus norimus skaičius, tik pagalvok apie skyles. -Skyles? - Taip, kiek skylių yra tavo kūne? - Na, - skaičiavau, - akys, šnervės, ausys, burna, užpakalis - aštuonios. - Matai? Dar viena priežastis, kodėl aštuoni - gražus skaičius. O aš turiu devynias! Ir devintoji padeda tau išvysti pasaulį, štai kodėl devyni dieviškesnis skaičius už aštuonis! Nori, kad paaiškinčiau kitus pasikartojančius simbolius? Nori tavųjų menhyrų anatomijos, tų, apie kuriuos kalba tavo autoriai? Dieną stovima, o naktį - gulima. Ir tavasis dalykėlis, ne, gali man nepasakoti, ką jis veikia naktį, akivaizdu, kad dirbama stovint, o ilsimasi gulint. Todėl vertikali būsena yra gyvenimas ir ryšys su saule - obeliskai sminga dangun kaip ir medžiai - tuo tarpu horizontali būsena ir naktis yra miegas, taigi mirtis, ir visi garbina menhyrus, piramides, kolonas, bet niekas negarbina balkonų ar baliustradų. Gal esi girdėjęs apie kokį senovinį šventojo porankio kultą? Matai? Dar ir todėl, kad to tau neleidžia kūnas - garbinant vertikalų akmenį, net jei jūsų daug, visi jį mato, o garbinant horizontalų daiktą - jį mato tik tie, kur pirmoje eilėje, o kiti stumdosi šaukdami „ir aš, ir aš!“ O tai visai nederantis reginys magiškoms apeigoms..."