Skyrybų žaidimai
Apžvalgos

„Skyrybų žaidimai“, arba ar gali dominantas pamilti nuolankiąją?

Pirmiausia, jei C. D. Reiss „Skyrybų žaidimai“ jūsų rankose atsidūrė pirmą kartą ir nieko apie šią autorę dar nesate girdėję, padėkite knygą į šalį, mat į Adamo ir Dianos istoriją įsivelsite per patį jos vidurį. Susiraskite „Santuokos žaidimus“, perskaitykite pirmąją istorijos dalį, ir tuomet grįžkite iki šios recenzijos. Pasikalbėsime apie dalykus, kurie pastaruoju metu užvaldė pasaulinius grožinės literatūros topus.

Skyrybų žaidimaiDabar, kai jau žinote, kas vyko „Santuokos žaidimuose“, galiu atskleisti, kad „Skyrybų žaidimai“ – kiek sunkesnė ir tamsesnė istorija nei pirmoji jos dalis. Jei „Santuokos žaidimuose“ daugiausiai kalbėjo Adamas, čia pirmiausia kalba Diana. Kadaise buvusi tvirta pora šiandien ant skyrybų slenksčio. Nepaisant to fakto, kad abu turi jau parengtus skyrybų dokumentus, ant kurių trūksta parašų, dėl žingsnio, kuriam rengiasi, jie abu nėra tikri. Pirmoje istorijos dalyje į kovą dėl meilės ir santuokos leidžiasi Adamas, antrojoje – Diana.

Tarsi ne skaitytum, o stebėtum

Anokia paslaptis – tiek „Santuokos žaidimai“, tiek „Skyrybų žaidimai“ yra erotiniai romanai, su šiek tiek BSDM atspalvių. Įtaigūs, ryškūs, kupini sadizmo ir mazochizmo, dominantų ir nuolankiųjų pasaulio detalių bei smulkmenų. Beje, pastaruoju metu romanų, kuriuose kalbama apie kiek kitokius nei įprasta santykius, netrūksta. Visgi daugelis rašytojų savo žodžiais tik sujudina vandens paviršių, o C. D. Reiss uždangą tiesiog nuplėšia. Veikėjai čia kur kas tikresni nei kitose panašaus tipo istorijose, o sekso scenos – kur kas įtaigesnės. Akimirkomis atrodo, kad ne skaitai, o paslapčia stebi porelę priešais esančiame name. Ir ne tik tai.

C. D. Reiss atskleidžia daug smulkmenų, vertų gero žurnalistinio tyrimo: ji pasakoja apie tradicijas, apie dominantų ir nuolankiųjų santykių etiketą, apie slaptus klubus, kuriuose, norint tapti nariu, reikia gauti tris rekomendacijas. Tame romantikos ne tiek daug, bet, prisiekiu, po „Skyrybų žaidimų“ net į kaklo papuošalus žiūrėsite kiek kitaip nei iki šiol.

Kas slypi už grubumo

Dianą jau esu kartą pavadinusi stipria moterimi. Adamas dominantas, tad jai puikiausiai tiktų būti nuolankiąja. Tą ji pabando „Santuokos žaidimuose“, visgi, ne viskas susiklosto taip, kaip tikėtasi. Iš tamsių užkaborių, kur kadaise išryškėjo dominatinė Adamo prigimtis, išlenda jo praeities šmėklos. Staiga Adamas nusprendžia, kad nebenori kovoti. Bėda ta, kad Diana supranta, jog dabar ji nebenori sustoti. Ir štai jie apsikeičia vaidmenimis: Adamas bėga nuo meilės, o Diana supranta, kad turi dvi savaites tam, kad įrodytų, jog jiedu skirti vienas kitam.

Kodėl sakau, kad šioji dalis – tamesnė ir niūresnė nei „Santuokos žaidimai“? Čia daugiau skausmo, daugiau mazochizmo, daugiau erotinių žaidimų, kartais peraugančių į ypač grubius. Ir už viso to slypi labai žmogiška neviltis. „O kas, jeigu man nepavyks“, „o kas, jei jis nenorės manęs mylėti“, „kas, jeigu man nepavyks jo susigrąžinti“ – tokios mintys sukasi Dianos galvoje, kai ši nusprendžia imtis visko, kad įrodytų savo gyvenimo vyrui, kad jiedu vienas be kito – negali.

Ji elgiasi taip, kaip, matyt, elgtųsi kiekvienas, suprantantis, kad yra per plauką nuo paties svarbiausio žmogaus gyvenime praradimo. Ryžtasi viskam, apie ką ta Diana, kurią matėte „Santuokos žaidimuose“, nė nebūtų pagalvojusi. Ir toks jos elgesys, esu tikra, pasirodys suprantamas ir pažįstamas ne vienam, bent kartą iš nevilties dėl meilės grąžiusiam rankas. Šitaip C. D. Reiss priartina knygos veikėjus prie realaus pasaulio.

„Skyrybų žaidimuose“ tiek Diana, tiek Adamas stengiasi išsiaiškinti, kokie jie yra iš tiesų ir kas jie tokie. Ar tikrai tie vaidmenys, kuriuos sau prisiskyrė iš inercijos, jiems tinkami? Ir verčiant puslapį po puslapio knygos autorė verčia skaitytoją abejoti drauge su knygos veikėjais. Ar gali būti taip, kad čia negalima dėti aiškaus brūkšnio ir pasakyti, kuris iš jų linkęs dominuoti, o kuris – būti nuolankiu? Ir ar gali būti taip, kad jiedu sugebės ne tik susigrąžinti vienas kitą, bet ir išlikti savimi? Juk šitas klausimas buvo ypač svarbus C. D. Reiss romanuose nuo pat pradžių: savimi negalėjęs būti Adamas netikėtai suprato, kad žmona nori skyrybų, o ši, pamėginusi įsijausti į jai primestą vaidmenį, pajuto, kad prarandą savo esybę.

Ernesta Kumetytė-Navickienė

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!