Vilniaus praeitis kaip nuotykis: sugrįžta kultinis romanas paaugliams  

Staiga dvidešimt pirmame amžiuje atsiradusį Žygimantą Augustą stebino viskas: ir nerūkstantys, be jokios ugnies šviečiantys aikštės žibintai, ir daugybė žiburių nuo aikštės į visas puses besidriekiančiose gatvėse, ir neįprastas miesto gausmas, ir metalinės įvairiausių formų burzgiančios dėžės su žmonėmis, kartkartėmis važiuojančios pro šalį be jokių arklių, ir daugybė pastatų, kurių, jo žodžiais, vakar dar nebuvo, ir staiga išnykusi Vilnelės atšaka už Varpinės…

Leidykla „Tyto alba“ perleido vieną įsimintiniausių pastarojo dešimtmečio kūrinių jaunimui – Kristinos Gudonytės mistinį istorinį trilerį „Jie grįžta per pilnatį“. Į 2015 m. geriausių metų knygų penketuką paaugliams patekęs romanas šiandien kviečia naują skaitytojų kartą leistis į intelektualų nuotykį ir atrasti „aukso amžiaus“ Vilnių – laikotarpį, kai miestas buvo viena iškiliausių Europos sostinių.

Vilnius šiame romane – tarsi dviejų pasaulių miestas. Veikėjai keliauja ne tik erdve – po Katedros požemius, Valdovų rūmus ar Rotušę – bet ir laiku. Senamiesčio grindinys tampa portalu į praeitį, kur dabartis susipina su šiurpiomis legendomis ir istorijomis. Čia susitinka šių dienų paaugliai ir Renesanso didikai bei karaliai, o gatvės virsta netikėčiausių nuotykių žemėlapiu.

Kaukolė, magai ir atgyjančios legendos

Pagrindinė knygos veikėja, paauglė Berta, per vasaros atostogas gauna svajonių darbą: prisijungia prie italų, lenkų ir lietuvių kino komandos, kuriančios filmą apie karalienę Boną. Bet vos pradėjusi dirbti jaunoji rekvizitininkė gauna šiurpią užduotį, kuri atrodo sunkiai įvykdoma: ji turi filmavimui rasti… žmogaus kaukolę.

Į pagalbą Bertai atskuba draugai Žygis ir Augis, ir trijulė leidžiasi į paieškas, kurios greitai peržengia kino aikštelės ribas. Legendos apie Žygimanto Augusto meilę Barborai Radvilaitei, Jonų bažnyčios lobius, Dominikonų bažnyčios rūsiuose įkalintas vėles ar magą Tvardovskį, skaičiuojantį penktą savo gyvenimo šimtmetį, ima virsti tikrove. Riba tarp istorijos, legendų ir dabarties nyksta, o skaitytojas įtraukiamas į kerinčią, paslapčių kupiną Vilniaus istoriją – tereikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį.

Vaizduotė persipina su autentika

Rašydama romaną „Jie grįžta per pilnatį“ autorė gilinosi į XVI a. istoriją: teisę, papročius, tuo metu gyvenusias įdomias asmenybes, architektūrą, interjerą, madas, ginklus, vaistus, kalbos ypatumus, net kankinimo būdus. Jai buvo svarbu, kad istorinės asmenybės – karalienė Bona ar Žygimantas Augustas – taptų ne vadovėlinėmis iliustracijomis, o gyvais žmonėmis su savo kompleksais, baime ar meile.

„Informacijos rinkimas užtruko maždaug dvejus metus. Kartais informacijos aptikdavau netikėtose vietose. Pvz., solidžioje architektūros istorijoje – apie kai kuriuos karalienės Bonos pomėgius, jos humoro jausmą; įvairių autorių biografinėse knygose apie karalienę Barborą – apie buvusias Žygimanto Augusto meiles; knygoje apie Koperniką – apie jo bičiulį Paracelsą, jo charakterį, intymų gyvenimą, silpnybes ir potraukius. Neįkainojamos man buvo A. R. Čaplinsko knygos apie Vilnių, jo gatves, pastatus ir ten gyvenusius žmones. Visą šį darbą prilyginčiau savotiškam detektyviniam tyrimui, kai iš užuominų, frazių, laiškų bandomas sukurti „nusikaltėlio“ portretas. Neapsakomas malonumas,“ – knygos gimimo užkulisiais yra pasidalijusi K. Gudonytė.

Gelbėjo ir autentiška rašytojos patirtis bei maištingas charakteris: K. Gudonytė nekart yra sakiusi, kad paauglystėje turėjo dvi aistras – laipioti stogais ir tyrinėti miesto požemius: „Mėgau laipioti įvairių Vilniaus namų stogais, karstytis medžiais ir landžioti į visus įmanomus požemius. Rasdavau būdų ten patekti. Buvau Arkikatedros, Šv. Jonų, Dominikonų, Bernardinų ir kitų bažnyčių rūsiuose – tas romane aprašytas vietas mačiau savo akimis.“

Vienas stipriausių asmeninių išgyvenimų susijęs su Šv. Jonų bažnyčios rūsiais. Tuo metu VU filologijos studentė Kristina, praktiką atlikusi rūšiuodama senas knygas, pamatė, kaip darbininkai į sąvartyną veža dėžes su žmonių kaulais. Šis sukrečiantis vaizdas ir noras „išgelbėti“ istoriją tapo tiesiogine inspiracija romano pradžiai.

Unikali ir įvairiapusė menininkė

K. Gudonytė (1949-2023) – ryški asmenybė Lietuvos kultūros padangėje. Ji buvo ne tik rašytoja, bet ir dailininkė, scenaristė, režisierė, teatro ir kino aktorė. Dirbti Lietuvos radijuje ir televizijoje pradėjo būdama vos šešerių ir kaip mat tapo viena pirmųjų vaikų žvaigždučių: garsino filmus, vaidino kine ir teatre, vedė laidas.

Nors tėvai norėjo jai „rimtos“ ateities ir paskatino stoti į vokiečių filologiją Vilniaus universitete, menininkės prigimtis nugalėjo – ji baigė aktorystės studijas ir dešimtmetį atidavė Nacionaliniam dramos teatrui. Sukūrė daugybę  scenarijų ir dainų tekstų spektakliams, filmams, televizijos laidoms ir populiariems lietuviškiems serialams. Taip pat surengė per penkiolika personalinių savo tapybos parodų.

Kūrėja visuomet pabrėžė, kad menas jai – vientisas organizmas, o ne atskiros disciplinos. Rašydama, režisuodama, tapydama ar kurdama scenarijus ji mąstė vaizdais, ritmu, dramaturgija: „Aš pati kartais klausiu savęs, kas man svarbiausia. Viskas vyksta tarsi savaime, prasideda nuo minties, idėjos, kartais vos apčiuopiamos. Tada pradedu fantazuoti, galvoti apie jos išraiškos formą, kas tai bus – knyga, paveikslas, pjesė, scenarijus, ar pakaks poros posmų?“

Ji kūrybą vadino „įdomiu, kraują kaitinančiu žaidimu“ ir teigė, kad menininkas turi būti šiek tiek „trenktas“, kad pamatytų tai, ko nemato kiti.

Rašytoja, radusi bendrą kalbą su paaugliais

Pirmoji K. Gudonytės knyga „Gėlių dvaras“ pasirodė 2002 metais. Kaip viename interviu teigė autorė, knyga atsirado atsitiktinai: ji jau buvo sukūrusi du filmus ir jau rengė trečią scenarijų filmui, tačiau susilaužė koją ir suprato, kad kurį laiką negalės režisuoti. Kadangi buvo gaila į scenarijų įdėto darbo, tekstą pavertė proza. Po septynerių metų parašė „Blogos mergaitės dienoraštį“, kuris tapo Metų knyga paaugliams. Tokio pat titulo bei pakartotinių leidimų sulaukė ir trečioji autorės knyga „Ida iš šešėlių sodo“.  

2015 m. pasirodė „Jie grįžta per pilnatį“, tais pačiais metais autorei buvo įteikta Vaikų literatūros premija už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai. K. Gudonytės gebėjimas rasti bendrą kalbą su paaugliais – be didaktikos ir dirbtinumo – buvo jos kūrybos vizitinė kortelė.

Kurdama paaugliams, ji ypatingą dėmesį teikė tikrumui ir nuoširdumui: „Paaugliams rašau, nes, man regis, juos geriausiai suprantu ir myliu. Keista, ši amžiaus grupė emocionaliai man pati artimiausia. Aš pati širdyje likau tame amžiuje, nesuprantu, ką reiškia būti „susitupėjusiu“ suaugusiuoju,“ – yra sakiusi autorė.

K. Gudonytė atvirai kalbėjo apie paauglių pažeidžiamumą – kaip dažnai jie tampa nepatogūs, atstumiami ar kritikuojami. Jos knygose paauglys nėra problema, o jautrus, mąstantis ir ieškantis savęs žmogus. Galbūt todėl jos kūriniai tapo bestseleriais, o dabar, perleidžiami net po dešimtmečių, atranda naujus skaitytojus.