Vos pasirodžiusi žurnalistės, gidės Viktorijos Vitkauskaitės knyga „Namai ir likimai“ sulaukė didelio susidomėjimo, nes pasakoja ne tik apie Kauno tarpukarį, bet apie mūsų visų istoriją ir likimus. Tad lapkričio 26 d., trečiadienį, 18 val. kviečiame į įdomių istorijų kupiną knygos pristatymą Literatų namuose Vilniuje.
Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės.Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.
Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai kurtų jų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak profesorės Danutės Gailienės, jie mums padarė.
Kviečiame skaityti knygos „Namai ir likimai“ knygos ištrauką.
Diplomatas ir jo Eglutė.
Petro Klimo šeimos vila
Kai užvertusi galvą žvalgausi po didžiules šio tarpukario namo erdves, niekaip negaliu įsivaizduoti čia buvusių pokario grimasų: kambaryje laikytos karvės, asla virtusio parketo, laiptinėje ištemptų virvių su kadaruojančiais skalbiniais. Bet kuo daugiau savo istorijų atveria vila „Eglutė“, tuo geriau suprantu buvusio jos savininko Petro Klimo giminaičio atodūsį: „Iki šiol nesu buvęs vilos viduje. Kažkaip netraukia, atgrasu.“
Vaižganto gatvė. Nuošalus Žaliakalnio kvartalas, į kurį, be vietinių gyventojų, atklysta tik vienas kitas smalsuolis. Miesto architektūrai čia akomponuoja absoliuti ramybė ir tyla, retkarčiais pertraukiama nebent burzgiančios žoliapjovės ar iš kiemo išsukančio automobilio.
Tarpukariu susiformavęs vilų rajonas ir šiandien liko beveik toks pat – itin privatus, be didesnių prekybos centrų ar kavinių. Vaikščiodamas čia ankstyvą pavasarį, sugerdamas vos prasiskleidusių vaismedžių aromatus, klausydamas paukščių balsų jautiesi lyg būdamas kaime. Vis dėlto tai Žaliakalnis, prestižinė kaimynystė, kur tarpukariu apsigyveno garsūs pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjai: diplomatai, karininkai, menininkai, dvasininkai, visuomenės veikėjai.
Kaip įžvalgiai jie išsirinko vietą būsimiems namams! O juk nebuvo tada čia nei gerai išgrįstos gatvės, nei aiškių sklypų ribų, nei gana patogių laiptų stačiais Žaliakalnio šlaitais. Bet nepatogumus atpirko pranašumai: žaluma ir ramybė, solidi kaimynystė, grynas oras kalno viršuje ir, žinoma, nuo jo atsiverianti Kauno panorama.
<…>
Šiandien Vaižganto gatvę, kaip ir visą Radijo rajoną, galima pavadinti muziejumi po atviru dangumi. Čia tebeišlikę daug garsiausių tarpukario architektų – Felikso Vizbaro, Stasio Kudoko, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Edmundo Fryko ir kitų – projektuotų namų. Besidomintieji architektūra gali lyg tekstą perskaityti ir pačių tarpukario namų fasadus. Apvalius kampus, gaubtas formas, grakščius erkerius, vieną kitą bokštelį ar arką. Čia yra ta vieta, kur galima geriau suprasti tarpukario Kaune gimusios „optimizmo architektūros“ geną. Čia taip pat yra ta vieta, kurios gyventojų istorijos padeda suvokti, anot profesorės Danutės Gailienės, „ką jie mums padarė“.
Net ir tokioje ypatingoje Vaižganto gatvėje vila „Eglutė“ išsiskiria iš aplinkinių namų. Ne tik dydžiu, bet ir įmantriomis formomis – pusapvalėmis sienomis, nedideliu bokštu ir terasomis. Vėliau architektūros tyrinėtojai visaip bandys įvardyti šį F. Vizbaro suprojektuotą namą: vadins jį ir renesansinio stiliaus rūmais, ir tautinio modernizmo pilaite. Tada dėl stiliaus pavadinimų, regis, niekas pernelyg nesuka galvos. Tik Vaižgantas, kuris labiausiai rūpinasi šios vilos statyba, laiškuose vis džiaugiasi: bus ir poniška, ir patogu, ir gražu! Diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro Petro Klimo ir jo šeimos vila „Eglutė“ to meto Kaune – vienas prabangiausių namų. Jo statybos šeimininkams kainuoja daug nervų ir dar daugiau pinigų. Vis dėlto prižiūrėti vykstančių darbų ir ginčytis su statybininkais Klimams netenka. Diplomatas su šeima gyvena Vakarų Europoje: iš pradžių Romoje, vėliau net keliolika metų – Paryžiuje. Prancūzijos sostinėje auga abi Klimų atžalos: vyresnėlė dukra Eglė bei jaunėlis sūnus Petras. Dukros vardu pavadinta ir šeimos vila Vaižganto gatvėje.
<…>
Patys Klimai savo puošniojoje viloje taip ir neapsigyvena. Vasaromis į Lietuvą grįždavusi šeima lanko gimines arba vieši pamėgtoje Palangoje. Tačiau ir tuščias namas nestovi. Baigus svarbiausius darbus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje įsikelia keli nuomininkai. Taip pat čia apsigyvena B. Klimienės sesers Barboros Lesauskienės šeima. 1933 m. paskutinę vasario dieną į vilą įsikrausto Vaižgantas. Nors jau pasiskundžia sveikata, „Eglutėje“ įsikuria turėdamas didelių planų. Net nedidukę koplyčią ketina įsirengti – juk gausiąs leidimą laikyti pamaldas namuose. „Eglutės“ senbuviai ir šiandien parodo duris pirmame aukšte, už kurių – nedidelis kambarėlis. Sakoma, kad čia Vaižgantas kartais klausydavosi išpažinčių.
Pats dvasininkas įsikuria irgi pirmame aukšte. Nors dar statant namą laiškuose džiaugiasi, kad jam numatyti du kambariai vilos bokšte – antrame ir trečiame aukštuose („poetinga, tik – problematinga“). Bet jau įsikūręs kovo 6 d. laiške Eglutei Klimaitei Vaižgantas praneša, kad vila „labai graži, ypač apačia, kur aš turiu du suleidžiamu dideliu kambariu, vestibiulį, kur knygynas ir kur pavalgom su įnamiu grapaičiu Plioteriuku“ . Tik nebeilgai jiems tenka valgyti kartu su kambarį išsinuomojusiu grafu Aleksandru Pliateriu. Balandžio 29 d. Vaižgantas miršta, viloje tepraleidęs du mėnesius. Čia jis ir pašarvojamas, čia plūsta atsisveikinti jį pažinojusieji.
Nors ir netekusi garsiausio savo gyventojo, vila „Eglutė“ dar kelerius metus stovi apgyvendinta ja besirūpinančių žmonių. Kurį laiką dalį vilos nuomojasi Švedijos konsulatas. Tačiau netrukus prasideda karas, o su juo – ir patys niūriausi tiek šios vilos istorijos, tiek jos savininko P. Klimo gyvenimo puslapiai.