Kai vos per vienerius metus pasijunti taip, tarsi būtum pažįstama su puse Lietuvos, nebekyla klausimų, ką žmonės pasakys, perskaitę knygos puslapiuose išguldytą tavo gyvenimo istoriją. Į debiutinės knygos „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ autorės Vaivos Sikorskienės nuoširdumą skaitytojai atsakė netikėčiausiomis dovanomis – nuo medaus iki šiaudinių sodų. O ji nusprendė žengti dar vieną žingsnį ir sėdo prie mikrofono – tam, kad neįtikėtina knygos kelionė tęstųsi ir garsiniu pavidalu.
Knygoje autorė pasakoja, kaip užauginę keturias atžalas su vyru priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Tačiau netikėtai sutuoktinį pakirto klastinga liga. Ji liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk sykį tapusi mama lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.
Vaivos Sikorskienės pokalbyje su Ana Treščina – nuoširdus pasakojimas apie baimę apsiverkti prie mikrofono, prisiminus artimo žmogaus netektį, bei iš naujo išgyventas jaudinančias akimirkas, auginant ir globojant gausų būrį vaikų.
Debiutuoti kaip knygos autorei, dalyvauti pristatymuose ir susitikimuose su skaitytojais – ar jums tai buvo didelis gyvenimo virsmas?
Per šiuos metus, išleidusi daug metų rašytą knygą, sutikau begalę naujų žmonių. Tų, kurie domėjosi mano istorija, skaitė knygą ar atėjo susipažinti. Kai kurie net atnešė dovanų – šiaudinį sodą, medaus, inkilėlį, nertą kilimą, ekskursiją po savo miestą, saldumynų bei gėlių. Dabar jaučiuosi it būčiau pažįstama su puse Lietuvos. Tai labai motyvuojantis jausmas.
Knygos garsinimas – dar vienas drąsus žingsnis, ypač dėl to, kad pati sėdote prie mikrofono. Nebuvo dvejonių?
Dvejonių, aišku, buvo. Bet ryžausi pamėginti dėl kelių priežasčių. Pirma, esu linkusi rizikuoti, jei tikiuosi vertingos patirties. Šiuo atveju buvo baugu, nes neturiu balso valdymo ar dikcijos įgūdžių. Bet antra priežastis man atrodė dar svarbesnė – kadangi mano knyga iš esmės yra asmeninė istorija, kas geriau nei aš galėtų ją įgarsinti? Man atrodė svarbu, kad klausytojas išgirstų tai iš manęs taip, kaip aš noriu, kad išgirstų. Susitikimų su skaitytojais metu esu patyrusi situacijų, kai mano tekstus skaitė kiti. Galbūt net geriau nei aš, bet ne taip, kaip aš norėčiau būti suprasta. Tai lyg tylus pokalbis. Monologas, kurio metu užmezgi su klausytoju ryšį. Gana intymus veiksmas. Net jei ir ne visai pasiseks, tai bus maksimaliai autentiška ir emociškai tikslu.
Ar skaitydama balsu tai, ką buvote aprašiusi, iš naujo išgyvenote knygos emocijas?
Taip, teko vėl iš naujo pasinerti į išgyvenimus. Buvo labai jautrių vietų, kai, atrodė, kad virpantis balsas išduoda įtampą, nes prisiminiau tas skaudžias savo gyvenimo akimirkas. Vietomis net nusistebėjau savo drąsa. Bet nurimau nusprendusi, kad jei jau parašiau apie tai, tai galiu ir perskaityti.
Daugelis nemėgsta savo balso įrašuose – kaip jūs susidraugavote su savuoju?
Ir aš savo balsą girdžiu kitaip nei jis skamba. Bet priežastis įgarsinti pačiai man atrodė svarbesnė.
Rašymas – tylus bei introvertiškas procesas, o kaip sekėsi darbas prie mikrofono, kai žinai, kad viską esamuoju metu stebi garso režisierius?
Gerai, kad stebi režisierius, nes jis gali laiku sustabdyti, paprašyti pakartoti ar patarti padaryti pertrauką. Procesas man pasirodė įdomus ir įtraukiantis. Po intensyvaus knygos redagavimo etapo ir tam tikro laiko, buvau primiršusi tuos tekstus. Skaičiau lyg iš naujo. Turėjau galimybę pažvelgti į tai tarsi iš šalies. Be to, niekada nebuvo tekę skirti tiek daug dėmesio taisyklingam kirčiavimui. Kai atradau, kad yra žodžių, kuriuos tiesiog neaiškiai ištariu, teko mokytis artikuliuoti. Apskritai, įgarsinti knygą gana sudėtinga, nes ne visada balsas skamba taip, kaip norėtųsi, burnoje prisikaupia seilių arba norisi kosėti. Tai buvo vertinga patirtis.
Ką jūsų balsas suteikia knygai, ko skaitytojas nebūtų patyręs tiesiog skaitydamas tekstą popieriuje?
Norisi tikėti, kad būtent įgarsinimas mano knygai suteiks papildomos vertės.
Pati labiau mėgstate skaityti ar klausytis knygų?
Labiau mėgstu skaityti. Kartais svetimas balsas erzina ar iškreipia įspūdį. Esu klausiusi garsinių knygų, kurias, mano supratimu, sugadino įgarsinimas. Bet daugiau yra tokių, kurias labai malonu klausyti. Garsinę knygą imu tada, kai negaliu skaityti – vairuoju, važiuoju traukiniu ar atlieku monotoniškus buities darbus.
Palyginkime etapus – kuris labiau jaudinantis ar bauginantis – rašymas ir nežinia, kaip kūrinį priims skaitytojai, ar atlėgęs jaudulys ir mintys apie ateitį?
Abu etapai turi savo žavesio. Pirmajame patiri daugiau nerimo ir troškimo pasakyti savo tiesas, antrajame apima džiugesys dėl atlikto darbo ir vis aiškesnis suvokimas, kuria kryptimi norisi judėti toliau.