Kultinis amerikiečių rašytojas, siaubo ir keistosios literatūros klasikas H. P. Lovecraftas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš novelių rinkinio „Tykantis tamsoje“ (2018). O dabar pasirodė ir antra geriausių kūrinių rinktinė lietuviškai. Dažnai manoma, kad H. P. Lovecrafto kuriamas siaubas ateina iš tolimų Visatos kampelių ar nepažįstamų dimensijų. Tačiau šios rinktinės esmė kitokia: baisiausi košmarai tyko greta mūsų, po tų pačių namų stogais, tuose pačiuose miesteliuose ir pačiame žmogaus viduje. Taigi neseniai pasirodžiusioje knygoje „Iš anapus“ (išleido „Kitos knygos“, vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė) surinkti pasakojimai įstabiai išreiškia ne tolimą kosminį ar mistinį, o visiškai čia pat, šalia mūsų slypintį realų siaubą.
Įspūdingu purpuriniu viršeliu papuoštoje rinktinėje chronologine tvarka sudėtos devynios novelės, sukurtos 1922–1937 metais. „Tūnanti baimė“ (1922) ir „Žiurkės sienose“ (1923) byloja apie siaubą, sruvenantį giminės kraujyje ir pasislėpusį senų namų sienose. „Šventė“ (1923) panardina į paslaptingus apeigų ritualus ir košmarišką vienatvę, trinančią ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. „Pašalietis“ (1926) – tai šiurpus atradimas, kad didžiausią pavojų keliantis svetimšalis gali būti tas, kurį kasdien matome veidrodyje. „Danvičo siaubas“ (1928) ir „Šešėlis virš Insmuto“ (1931) vaizduoja pūvančius mažus miestelius, kur kaimynystėje metų metus gyvena kažkas svetima ir nepažinta. „Sapnai raganos name“ (1932), „Tykantis tamsoje“ (1935) ir „Padaras ant slenksčio“ (1937) pasakoja apie tamsias jėgas, įžengiančias į mūsų namus, užvaldančias protą ir atimančias pačią savastį.
Rinktinę sudarė filosofas, religijotyrininkas, tamsiosios literatūros žinovas Alfredas Buiko, jis parašė ir įvadą knygai. „Daugumoje šios rinktinės istorijų tarsi kreivame veidrodyje transformuotos paties Lovecrafto baimės, persekiojusios jį nuo ankstyvos vaikystės. Baimė išprotėti ir baigti gyvenimą beprotnamyje, kaip baigė jo mama ir tėvas. Baimė, kad visos šios šeimą ištikusios negandos nėra atsitiktinės – kad giliai šeimos genealoginiame medyje slypi nematomas, nežinomas „kažkas“, kad tai – bausmė už protėvių padarytas klaidas ar prakeikimas, kurio nei laiko, nei vietos, nei priežasties niekas nebeatsimena. Baimė, kad čia pat, už namų slenksčio, yra siaubingas, šleikštus pasaulis, pilnas nepažįstamų, kraują stingdančių dalykų. Šioje knygoje rašalu ištekėję truputis šių baimių“, – aiškina sudarytojas.
Iš tikrųjų, vaikystėje netekęs tėvų ir užaugęs itin izoliuotoje aplinkoje, H. P. Lovecraftas visą gyvenimą kentėjo nuo gilių psichologinių traumų bei sekinančių košmarų. Dėl Visatą gaubiančios nežinomybės ir savo paties trapaus kūno jautęs nuolatinę pagiežą, rašytojas ilgainiui ėmė jausti paranoją viskam, kas svetima ar nepažįstama. Liguistos baimės, ksenofobija bei protinio pakrikimo siaubas tiesiogiai persmelkė jo kūrybą. Jis matė žmones kaip bejėges būtybes apleistoje Visatoje, kur bet koks prisilietimas prie tiesos veda į beprotybę. Būtent iš šių asmeninių fobijų ir nesaugumo jausmo gimė unikalus, visą pasaulį pavergęs siaubo žanras.
Būdamas gyvas, H. P. Lovecraftas paniškai bijojo, kad tiek jis, tiek jo kūriniai po mirties bus greitai pamiršti. Laimei, taip nenutiko. Rašytojas šiandien laikomas vienu įtakingiausių XX amžiaus siaubo literatūros kūrėjų. XXI amžiuje jo populiarumas ne blėsta, o tik auga. 2005 metais rinktiniai jo kūriniai išleisti klasikinės amerikiečių literatūros serijoje „Library of America“, o 2015 metais Sietlo muziejus įamžino H. P. Lovecraftą Mokslinės ir maginės fantastikos šlovės galerijoje.
Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
„Kitų knygų“ leidyklos informacija