„Negaliu apibendrinti, kad daugelis gyveno būtent taip. Tačiau ne vienas iš mūsų bent dalį tų patirčių išsinešėme į gyvenimą, psichoterapeutų kabinetus ar ajavaskos ceremonijas“, – sako romaną apie savo paauglystės laiką amžių sandūroje parašiusi Lina Simutytė.
„Raudonasis albumas“ tikrai nėra nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, o pastanga suprasti, kaip kūrėme tai, kas esame šiandien. Tai pasakojimas apie alkį ir gėdą, grožį ir purvą, aistrą ir kaltę. Apie viltį, slypinčią po tirštu buities dulkių sluoksniu. Jurgos Ivanauskaitės premija apdovanotos Linos Simutytės romanas – fantasmagoriškas, pilnas netikėtų personažų, iškalbingų laikmečio detalių ir magiškojo realizmo, tad bus artimas daugeliui.
Gruodžio 4 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į „Raudonojo albumo“ šventę Literatų namuose Vilniuje, o jos belaukiant romaną atsivertėme su autore L. Simutyte.
Nepriklausomybės pradžioje gimę paaugliai stebi nelengvą gyvenimo virsmą ir tėvų bandymą prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, įsitvirtinti ir pagaliau gyventi „normaliai“. Tai tavo kartos žvilgsnis į 2000-ųjų virsmą. Koks jis?
90-ųjų pradžia buvo neišvengiamai chaotiška. Įsivaizduoju, kad daugelis svyravo tarp vilties ir baimės: viena vertus – pagaliau laisvė, kita vertus – nestabilumas, skurdas, išaugęs nusikalstamumas, laukinis kapitalizmas su besikuriančiais nelegaliais verslais ir mafijos įtaka. Sakau „įsivaizduoju“, nes devyniasdešimtuosius prisimenu tik iš vaiko perspektyvos. Vaiko, kuris viską priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.
2000-aisiais jau buvau paauglė – maždaug tokio amžiaus, kaip ir pagrindinė romano veikėja Elena. Tai buvo laikas, kai ekonomika šiek tiek stabilizavosi, infliacija buvo suvaldyta, o atlyginimai lėtai, bet kilo. Žmonės pirko butus, automobilius, mobiliuosius telefonus, atsirado vidurinioji klasė. Nors sumažėjo mafijos įtaka, korupcija tebeklestėjo, o aš, kaip dalis mano bendraamžių, dažnai girdėjau sąvokas „darbai per pažintis“, „viskas per pažįstamus“ ir pan. Sparčiai plito internetas, dalies gyventojų suvoktas kaip velnias, iki žmonių atitekantis laidais. Į mus sruvo MTV, vakarietiškos mados, moteriškų žurnalų patarimai, kaip sulieknėti ir patikti vyrams. Laiką stūmėme prekybos centruose, kompiuterinėse, prišnerkštose stadiono tribūnose ir apleistuose pastatuose.
Romane rašau apie laiką, kurį suvokiu iš paauglio perspektyvos, tačiau kalbu suaugusiojo, jau gebančio tą laiką reflektuoti, balsu. Paauglystėje, kaip ir vaikystėje, galėjau tik nutuokti, kokias problemas tėvai sprendžia už uždarų durų. Žinoma, kad visi norėjo gyventi kaip „normalūs žmonės“. Juk to norime ir dabar, nes jaučiame, kad turime tam puikias sąlygas. Po 2000-ųjų tos sąlygos atrodė dar palankesnės, nes su ekonomika paūgėjo ir mūsų, kaip Nepriklausomos šalies, pasitikėjimas savimi. Tačiau tuomet šalia viduriniosios klasės iškilo ir aukštesnė klasė – tie, kuriuos vadino prakutusiais, išmokusiais žaisti pagal naujas taisykles.
Paaugliams tai mažai ką reiškė: nesvarbu, kaip sunkiai tėvai bandė įsikurti tame kintančiame pasaulyje, mes gyvenome tuo, kas paaugliams svarbu visais dešimtmečiais: draugai, savasties paieškos, įvaizdis, siekis turėti savo pinigų ir, žinoma, pirmoji meilė. Sakyti, kad kalbu visos kartos balsu – pretenzinga, bet tikiu, kad daugelis mano aprašomą kontekstą atpažins. O į klausimą, koks tas balsas, atsakysiu trumpai: nuoširdus, atviras, kiek niūrus. Nesistengiantis praeities romantizuoti ir patikti masėms.
Šiandien populiaru kiek nostalgiškai gręžtis į praeitį. Kodėl norėjai kalbėti apie laiką po 2000-ųjų? Ką norėjai pasakyti kito, kas dar nebuvo užčiuopta iki šiol?
Norėjau papasakoti gana asmenišką istoriją savo balsu. Rašytojai visais laikais gręžiasi į praeitį – tiek nostalgiškai, tiek skeptiškai, tiek bandydami kažką išsiaiškinti, o gal net pakeisti. Literatūra suteikia neįtikėtiną galimybę istoriją perrašyti daugybę kartų. Vienus dalykus išryškinti, kitus sukurti arba visai ištrinti.
Nesiekiau parašyti romano apie 2000-ųjų pradžią. Pasakojau tuo laiku gyvenusių žmonių istorijas. Knygoje pasirodančios laikmečio detalės, daiktai, įvykiai, nuorodos į televizijos laidas ar muziką nėra vien dekoratyvus romano fonas. Įvairius laikotarpio ženklus pasitelkiau ne tam, kad kelčiau skaitytojo simpatiją atpažįstamai atributikai, o kad sukurčiau vientisą ir darnų teksto pasaulį. Priežastis, kodėl norėjau kalbėti apie praeitį, labai paprasta, net banali – tik po kurio laiko gali reflektuoti ir tyrinėti tai, kas tave formavo, veikė, lipdė. Tikiu, kad panašūs dalykai lipdė ne mane vieną.
Sakai, kad rašydama šią knygą puslapis po puslapio susigrąžinai viską, kas buvo ne tavo. Ką turi galvoje?
Pirmiausia galvojau apie raudoną spalvą, kuri jungia skirtingas romano dalis ir veikėjus. Raudona pasirodo įvairiausiais pavidalais – kaip lūpdažio, gaisro ar laidotuvių nuotraukų albumo spalva. Ilgai tikėjau, kad tai ne mano spalva. Apskritai ne mūsų spalva, nes ilgus dešimtmečius ji buvo neatsiejama nuo sovietinės simbolikos. Nuo raudonų gvazdikų ir prie sienų prikaltų raudonų raštuotų kilimų, iki vėliavos su kūju ir pjautuvu.
Raudona intensyvi, ryški, iššaukianti. Juk ir pati buvau mokyta neišsišokti, nedraskyti akių. Kai sakau, kad rašydama susigrąžinau viską, kas buvo ne mano, galvojau ir apie tai, ko ilgai nepripažinau sau. Kad galbūt mano vaikystė ar paauglystė iš tiesų nebuvo tokia, kokią norėčiau sukurti savo sūnui. Atotrūkis tarp provincijos ir didmiesčių, atvykus studijuoti į Vilnių, atrodė milžiniškas. Ilgai gėdijausi apsipirkinėti „Humanoje“, o ten išvysdavusi pažįstamą veidą, tuoj pat sprukdavau lauk. Tarsi sostinėje visi rengtųsi vien naujais drabužiais. Tą atotrūkį jaučiau visur. Tarkim, skyrėsi maisto pasirinkimai – mėgau silkę su bulvėmis ir nemokėjau naudotis sušių lazdelėmis. Išsiskyrė ir mano tarmė.
Kai gyvenau mažame mieste, nekantriai laukdavau „Snobo nakties“, sąsiuvinyje žymėdavausi patikusius filmus, o paskui tėčio darbe per naktines pamainas internete ieškodavau informacijos apie tų filmų režisierius. Įsivaizdavau, kad apie kiną žinau nemažai. Tačiau tik įstojusi į LMTA supratau, kad tos žinios gana ribotos. Juk Vilniuje gyvenę mano bendrakursiai ne tik galėjo vaikščioti į naujausių filmų premjeras, bet ir lankyti, pvz., „Skalvijos“ kino akademiją. Tuo tarpu Mažeikiuose buvo vienas kino teatras, kuriame seansai vykdavo susirinkus bent trims žmonėms. Nė tiek nesusirinkdavo, tad kino teatrą uždarė. Romano rašymas man buvo savotiškas grįžimas ten, iš kur atėjau. Ir pastanga priminti sau, kad tai, ko vengiau ir išsižadėjau, yra neatsiejama mano dalis.
„Raudonojo albumo“ veiksmas vyksta mažame miestelyje, kuriame veikia naftos gamykla. Tu pati augai Mažeikiuose, kurių kasdienybę diktavo nafta. Kiek romane tavęs ir tavo patirčių?
Nepasakyčiau, kad nafta kaip nors diktavo kasdienybę. Žinoma, jautėme finansinę, o kartu ir socialinę skirtį tarp savęs ir bendraamžių, kurių tėvai dirbo toje gamykloje. Sklandė gandas, kad visose mūsų mokyklos A klasėse mokėsi mokiniai iš pasiturinčių šeimų.
Pati gamykla įkurta ne Mažeikiuose, o toliau, 20 kilometrų nuo miesto. Kartais nuvažiuodavome pasižiūrėti, kaip naktį spindi „Naftos“ žiburiai. Įsivaizdavau, kad būtent taip atrodo naktinis Niujorkas. Juokinga, nes kai svečiavausi Niujorke, naktimis ten žėrintys dangoraižiai man priminė Mažeikių „Naftą“. Tačiau knygoje nerašau apie Mažeikius. Veiksmas apskritai nėra apibrėžtas jokia egzistuojančia vieta, nors yra konkrečių, atpažįstamų objektų, pvz. prekybos centras „Akropolis“. Dalis romano istorijų persikelia į Milos kaimą, kurio apskritai nėra jokiame žemėlapyje.
Manęs ir mano patirčių knygoje neišvengiamai daug. Kaip ir nugirstų, perkurtų ar visai pramanytų istorijų. Kai buvau vaikas, pirmame namo aukšte tėvai taip pat buvo atidarę dėvėtų rūbų ir naudotų baldų parduotuvę. Tačiau ten įsigytų baldų pirkėjai mums negrąžindavo. Parduotuvėje nebuvo prekiaujama indaujomis, kurių dureles atvėrus vietoje įprastų grotelių indams džiovinti išnirtų žmogaus griaučiai. Ir mano senelė gamino vaistus, tačiau, priešingai nei romane veikianti močiutė Marta, nesukūrė jokio balzamo, kurį būtų tiekusi nusikaltimus vykdančiai klinikai.
„Raudonojo albumo“ centre – viena šeima, kuri gyvena kartu, stengiasi suprasti ir mylėti, bet taip iki galo ir nesupranta vieni kitų. Kaip tu apibūdintum tą santykį, kuris turbūt buvo būdingas nemažai daliai to laiko šeimų, santykį, kurį ne vienas išsinešėme į gyvenimą?
Nesu tikra, ar romano centre esančios šeimos nariai visada stengiasi vieni kitus suprasti. Romane norėjau kalbėti apie nemeilę, empatijos ir emocinio intelekto stoką, kylančią iš skurdo. Kai visas jėgas tenka sutelkti į pragyvenimą, lengva pamiršti, kad kai kurie dalykai įperkami kita valiuta – dėmesio, artumo.
Negaliu apibendrinti, kad daugelis gyveno būtent taip. Galų gale, pati buvau ir esu labai mylimas vaikas. Tačiau emocinės, psichologinės problemos tuo metu buvo pilkoji zona, o meilė – dažnai reiškiama dovanomis, žaislais ar naujais drabužiais. Meilės ne vienam reikėjo nusipelnyti gerais pažymiais, aktyvia užklasine veikla ir įvairiais pasiekimais. Dalis mūsų bent dalį to išsinešėme į gyvenimą, psichoterapeutų kabinetus ar ajavaskos ceremonijas. Tačiau suprantu, kad žmogui užaugti niekada nebus idealių sąlygų.
Tos šlepetės su vilkais ir apskritai daugybė daiktų, detalių, spalvų, faktūrų… Skaitydamas tarsi lieti, užuodi, girdi, jauti – pabunda visi pojūčiai ir, atrodo, esi ten. Tekstas veikia labai fiziškai. Kuo tau svarbus tas daiktiškumas?
Daiktai, jų formos, įvairios detalės, spalvos, skoniai, kvapai ir skirtingos faktūros tiek realybėje, tiek grožiniame tekste kuria atmosferą. Tikiu, kad kiekvienas daiktas ilgainiui įgyja savo šeimininko energijos. Juk tuos daiktus naudojame, liečiame, skoliname, susigrąžiname, išmainome, o kartais visai pamirštame ir leidžiame dulkėti spintose. Japonai tiki, kad, praėjus 100 metų nuo pagaminimo, senuose, dažniausiai apleistuose ir nenaudojamuose daiktuose apsigyvena mitinės būtybės tsukumogami. Jos gali būti tiek draugiškos, tiek siaubingai kerštingos ar piktos, priklauso, kaip elgsiesi su jomis. Močiutė, kurios dalį daiktų paveldėjau, prašydavo, kad jais naudodamasi mintyse sukalbėčiau už ją maldą. Taip ir darau kaskart įjungusi lavos lempą, kuri dar vaikystėje man atrodė gyva.
Rašydama knygą kai kuriuos tekste pasirodančius daiktus išties siekiau patirti fiziškai. Jei tekste svarbios kriaušės – ragaudavau bent kelias jų rūšis. Jei rašiau apie senovišką stalą, turėjau apsilankyti antikvariate ir panašų stalą paliesti, apžiūrėti. Romane kai kurie daiktai turi sielą, net širdį ar kaulus. Nemanau, kad tai netikėta. Istorijos apie užkeiktus daiktus ar keistus objektus, turinčius stebuklingų savybių, – senos kaip pasaulis. Jeigu mes esame tiesiogiai veikiami daiktų, kodėl negali būti atvirkščiai?
Tikiuosi, kad skaitytojai nesusidarė įspūdžio, kad „Raudonasis albumas“ – tik nepriklausomybės pradžios kronika, nes čia gausu netikėtų detalių ir įvykių, kuriančių išskirtinį, fantasmagorišką pasaulį. Tarkim, Elenos šeima gyvena ne bet kokiame, o sergančiame name. Kas yra tas Sergančio pastato sindromas ir kaip jis pasireiškia romane?
Terminą Sergančio pastato sindromas (Sick Building Syndrome: SBS) sugalvojau ne aš, o Pasaulio sveikatos organizacija, 1984-aisiais šia tema parašiusi beveik 500 puslapių veikalą. Sergančio pastato sindromu pasižyminčių patalpų oras kartais būna labiau užterštas nei lauko. Tai prastai vėdinami, netinkamai apšildomi pastatai, kuriuose veisiasi pelėsis ir dulkių erkutės, kaupiasi sveikatai pavojinga drėgmė. Sergančio pastato sindromą sukelia nekokybiškos statybinės medžiagos, įvairūs chemikalai, cigarečių dūmai ir pan. Žmonės, gyvendami tokiuose namuose, gali patirti įvairius sindromo sukeliamus simptomus.
Name, kuriame gyvena romano veikėjos Elenos šeima, prieš tai veikė cukrainė ir nedidelis saldainių fabrikas, vėliau – areštinė. Namo remontai niekaip nesibaigia, o Elena sužino apie šį sindromą ir pradeda jausti jo sukeliamus simptomus. Ji taip pat spėja, kad šio sindromo paveiktas susirgo ir jos brolis. Knygoje sergančio pastato sindromas svarbus tiek kaip personažų sveikatą veikiantis reiškinys, tiek kaip skurdo, gėdos ir apleistumo metafora.
Taigi greta daugybės buitinių detalių „Raudonasis albumas“ nukelia ir į magišką, keistų detalių ir personažų kupiną pasaulį, kuris šiek tiek primena P. Almodovaro filmus. Kaip tu apibūdintum romane susitinkančius tokius skirtingus pasaulius?
Skirtingi pasauliai susitinka kasdien. Siaubo, fantastikos, tavo minėtos magijos elementų ir keistenybių pilna mūsų realybė. Viskas, kas dedasi romane, turi savo logiką.
Nuotr. G. Kavaliauskaitė