Renesanso epochos karalienė Kotryna Mediči puikiai suvokė kultūros propagandinę galią. Todėl ji dosniai rėmė menininkus, kaupė vertingas meno kūrinių kolekcijas, o priimdama užsienio svečius rengė įspūdingus teatro, muzikos ir baleto pasirodymus, paversdama dvaro šventes galingos monarchijos simboliu.
Istorija retai būna gailestinga įtakingoms moterims, bet nedaugelio jų reputaciją griovė taip nuožmiai kaip Kotrynos Mediči. Britų istorikė Mary Hollingsworth biografijoje „Kotryna Mediči“ griauna įsigalėjusius mitus apie karalienę ir atskleidžia jų gožiamą tiesą.
Florencijos valdovo Lorenzo de’ Medici duktė dar paauglystėje buvo ištekinta už būsimo Prancūzijos karaliaus Henriko II. Nors santuoka buvo sudaryta politiniais sumetimais, Kotryna beveik 10 metų negalėjo pastoti, kas kėlė nerimą dėl dinastijos pratęsimo. Tačiau ilgainiui ji pagimdė dešimt vaikų, iš kurių trys sūnūs vėliau tapo Prancūzijos karaliais.
Mirus sutuoktiniui Kotryna faktiškai perėmė valdžią ir ilgus trisdešimt metų išliko svarbiausia politine figūra, net valdant sūnums. Tuo metu Prancūziją draskė religiniai konfliktai, o katalikų ir protestantų karai grasino sunaikinti karalystės vientisumą. Balansuodama tarp nesutaikomų stovyklų, Kotryna ieškojo diplomatinių kompromisų, bandė palaikyti taiką ir išsaugoti dinastiją.
Pagiežingų piktavalių pastangomis Kotryna garsėjo kaip intrigantė, valdžios ištroškusi, nuodų ir raganavimo nevengianti despotė, o jos vardas susietas su kruvinąja Baltramiejaus naktimi, kai tūkstančiai protestantų buvo išžudyti Paryžiuje. Ją kaltino dviveidyste ir klasta, niekino dėl žemos kilmės, smerkė dėl italų kalbos, kuria ji esą skurdina prancūzų kalbą. Nepaisydama apkalbų, dvaro intrigų ir viešos vyro neištikimybės, Kotryna išliko tvirta. Jos įtaka prisidėjo prie esminių politinių, socialinių ir religinių pokyčių, nulėmusių XVI a. krikščioniškosios Europos raidą.
Tais laikais buvo įprasta niekinti moteris valdoves: jos kėlė grėsmę nusistovėjusioms (vyrų) socialinėms normoms, vadintos valdingomis, šėtoniškomis ar tiesiog kvailomis. Tai su pasimėgavimu eskalavo garsūs to meto rašytojai: nuo Alexandre’o Dumas, kuris „Karalienėje Margo“ sukūrė kraupų Kotrynos – godžios, ištvirkusio dvaro supamos, valdžios ištroškusios motinos įvaizdį, iki Jeanos Plaidy ir jos trilogijos „Madam Gyvatė“, „Italė“ ir „Karalienė Jezabelė“.
Remdamasi archyviniais šaltiniais, diplomatų susirašinėjimais ir pačios Kotrynos laiškais, knygos autorė piešia Kotryną Mediči kaip išmintingą, išsilavinusią, strategiškai mąstančią, ryžtingą ir itin diplomatišką moterį, kurios sprendimai padėjo Prancūzijai išgyventi vieną sudėtingiausių jos istorijos etapų.
Kotryna, be savo diplomatinių gebėjimų, puikiai žaidė šachmatais, išmanė daugybę itin skirtingų sričių, pavyzdžiui, geografiją, fiziką, poeziją. Garsėjo kaip meno mecenatė. Ji pastatė ne vienus nuostabius rūmus, kuriuos su meile išdabino dailiais parkais, sukaupė milžiniškas meno kūrinių ir brangenybių kolekcijas. Globodama menus, Kotryna pasauliui paliko neįkainojamų šedevrų: daugybę paveikslų ir skulptūrų, gobelenų, knygų ir rankraščių, žemėlapių ir kitų retenybių.
Ji pati domėjosi visais savo projektais, į kuriuos įsitraukdavo taip smarkiai, jog dalyvaudavo kūrimo procese, ir todėl išskirtinai prancūziškas vėlyvojo renesanso stilius iš dalies turi būti laikomas jos nuopelnu. Kotryna instinktyviai suvokė propagandinę meno vertę, todėl ji rėmė kultūrą ir per svečių vizitus rūmuose rengė įspūdingas šventes su teatru, muzika ir baletu, paversdama jas tikromis galios demonstracijomis.
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką:
Kitą mėnesį į Paryžių atvyko oficiali Lenkijos vyriausybės delegacija, turėjusi užbaigti formalią Henri d’Anjou paskelbimo naujuoju karaliumi procedūrą. Kotryna perdavė šią žinią ambasadoriui La Mot Fenelonui, „norėdama pranešti, kad praėjusį trečiadienį į šį miestą atvyko dvylika Lenkijos ambasadorių, lydimų dviejų šimtų bajorų su gana įspūdinga palyda“.
Svečiai – po lygiai katalikų ir protestantų – pavargę po ilgos kelionės paprašė atidėti audienciją pas „karalių, mano marčią ir mane“, ir susitikimas buvo perkeltas į penktadienį. Kotryna optimistiškai vylėsi, kad per kelias dienas jie išspręs likusius klausimus, tačiau tik rugsėjo 9 d. Henri, ilgai išsisukinėjęs, pagaliau pasirašė visus reikiamus dokumentus, tarp jų ir pasižadėjimą garantuoti tikėjimo laisvę naujiesiems valdiniams, tiek protestantams, tiek katalikams.
Rugsėjo 14 d. Henrikas oficialiai įžengė į Paryžių kaip Lenkijos karalius, o kitą dieną Kotryna iškėlė Lenkijos pasiuntiniams karališką puotą, surengusi Tiuilri rūmuose banketą su įspūdingu baletu ir gausia vakariene – „gražią ir didingą ceremoniją“, kaip pati ją apibūdino.
Banketas vyko paviljone, čia svečiai klausėsi muzikantų ansamblio, kuriam vadovavo italų smuikininkas Baldassare’ė di Belgioioso (geriau žinomas prancūzišku Balthasaro de Beaujoyeux vardu), ir, pasak vieno iš Lenkijos pasiuntinių, dainuojančios „nepaprasto ir itin malonaus balso damos“; kartu jis paminėjo, kad jiems labai pasisekė, jog nereikėjo būti lauke, nes lijo. Šiam pasiuntiniui, kaip ir visiems svečiams, įsimintiniausiu vakaro reginiu tapo baletas, kurį sukūrė Beaujoyeux, kaip šokio meistras, ir prancūzų poetas Jeanas Dorat, vėliau tais pačiais metais išleidęs šio renginio aprašymą (Magnificentissini spectaculi… in hortis suburbanis) ir dedikavęs jį Kotrynai, kuri, kaip sutaria visi šaltiniai, ne tik globojo renginį, bet ir kūrybingai prie jo prisidėjo.
Pati Kotryna parinko šokėjas vaidinti „nimfas“, kurios simbolizavo šešiolika Prancūzijos provincijų; tai buvo išskirtinės gražuolės iš jos, dukters Margaritos ir marčios karalienės šeimynų, taip pat kitos kilmingos Paryžiaus damos. Baletą pradėjo visos Prancūzijos nimfa, kurią vaidino kastratas, veikiausiai garsusis Étienne’as Le Roy, daina pagal poeto Ronsard’o eiles. Paskui puikiais kostiumais pasipuošusios nimfos „susibūrė į nedidelį pulkelį“ ir, skambant Beaujoyeux smuikininkų atliekamai muzikai, sušoko „taip įdomiai pastatytą numerį, kuriame buvo tiek vingių ir posūkių, tiek nukrypimų, persipynimų ir atsitraukimų, kad tikras stebuklas, jog nė viena dama nepasiklydo“, rašė apstulbintas Brantôme’as. Šį spektaklį jis įvertino kaip „gražiausią baletą pasaulyje“: tai iš tiesų buvo didelis laimėjimas šokio istorijoje.
Baletas suteikė Kotrynai puikią galimybę pristatyti savo politinę darbotvarkę, ir čia, kitaip nei kituose „didinguose spektakliuose“, ji neplėtojo religinio susitaikymo temos, kuri Lenkijos aplinkybėmis ir šiaip nebuvo aktuali. Parinkusi Vergilijaus ir kitų antikinių autorių kūrinių temas, ji išdidžiai gyrėsi Henriko, karo didvyrio, su broliu sukūrusio Valua imperiją Europoje, laimėjimais. Pati buvo šlovinama kaip derlingumą teikianti Kibelė, „trijų dievų motina“ ir dinastijos globėja. Baigiamosiomis eilėmis buvo pabrėžta, kaip džiaugiasi sūnaus šlove ir sykiu liūdi dėl artėjančio išsiskyrimo.
Liūdėti tikrai buvo dėl ko: galėjo taip nutikti, kad sūnaus daugiau niekada nepamatys. „Širdyje aš verkiu“, – dainavo Prancūzijos nimfa, bet pareiga jai buvo užvis svarbiausia: ji suprato, kad jos skausmas nieko nereiškia, ir liko ganėtinai tvirta (vyriška), įstengianti nuslėpti savo jausmus (moteriškumą) dėl didesnės Valua šlovės.