Daugiau nei ketvirtadalis turtingų šalių darbuotojų mano, kad jų darbas nesukuria jokios prasmės, o rytoj jiems išėjus į streiką pasaulis nepajustų jokio skirtumo. Kaip nešvaistyti laiko tuštiems darbams, jaustis reikalingam ir patikėti tuo, ką darai? Įtakingas nyderlandų sociologas, istorikas, Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamos knygos „Žmonijos gerumas“ autorius Rutgeris Bregmanas turi drąsų planą. Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Morali ambicija“ jis pateikia provokuojančius pasiūlymus, kaip gyventi prasmingiau ir šiek tiek pagerinti pasaulį.
Sakysite, ką gali vieno žmogaus pastangos, kai pasaulis stovi ant bedugnės krašto, o ateitį sprendžia vos keli pasaulio didieji, nebūtinai nusiteikę moraliausiam scenarijui. Tačiau R. Bregmanas siūlo pažvelgti kitaip. Knygoje „Morali ambicija“ jis mini nelanksčias mažumas. Turbūt labai panašią grupę žmonių filosofas Leonidas Donskis yra pavadinęs lemtingąja mažuma. Pasak L. Donskio, būtent toks nedidelis, bet atkaklus žmonių būrys sukūrė Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios stebuklą. Gal dabar R. Bregmano mintys jau neskamba kaip tolima utopija ir verta į jas atkreipti dėmesį?
Tušti darbai?
R. Bregmanas nevengia provokuoti ir sujudinti skaitytojo sąmonę. Prieš šešerius metus pasirodžiusioje ir pasauliniu bestseleriu tapusioje knygoje „Žmonijos gerumas“, remdamasis naujausiomis psichologijos, sociologijos, biologijos, archeologijos žiniomis, jis teigia, kad žmonės kur kas labiau linkę ne konkuruoti, o padėti vieni kitiems. Žinoma, jis neignoruoja pasaulio nelaimių ir tragedijų, tačiau sako, kad būtent dėl žmonių gerumo pasaulis vis dar laikosi.
Naujoje knygoje „Morali ambicija“ R. Bregmanas žengia dar toliau ir pripažįsta, kad ankstesnė knyga buvo tarsi šiltas apkabinimas, o ši – šaltas dušas. Pasak autoriaus, politinės krizės, karai, klimato kaita, skurdas ir kitos problemos kausto pasaulį, nes geriausi protai šiandien susitelkę turtingose korporacijose, o pasaulio likimą sprendžia anaiptol ne moraliausios ir protingiausios asmenybės.
Sakysite, kad tokiu atveju jums nėra ką veikti su šia knyga? Anaiptol. Tikrai nebūtina mesti visko ir leistis į misiją kitame žemyne. Visiems, turintiems bent menkiausios ambicijos, knygoje „Morali ambicija“ R. Bregmanas pateikia aiškų planą, ko imtis, kad pasaulis bent šiek tiek būtų geresnis, o jūs pajustumėte daugiau prasmės.
Minkšta moralė arba internetiniai darbininkai
Neambicingas idealistas, o gal kilniaširdis pralaimėtojas? Atpažįstate save? Tokio tipo asmenybėms R. Bregmanas negaili kritikos ir teigia, kad ambicijos nėra patogios. Pasak sociologo, šiais laikais moralės klausimais vaikštome ant pirštų galiukų – minkštiname savo įsitikinimus, raminame kitus, kad nesitikime, jog jie elgsis taip pat, darome viską, kad tik nesukeltume įspūdžio, jog teisiame. Arba dar blogiau – labiau už viską bijome būti teisiami. Baimė būti kitokiu giliai įsišaknijusi mūsų prigimtyje.
Galime pasakoti nuoširdžias istorijas apie savo įsitikinimus, bet iš tiesų dauguma mūsų elgesio yra primityvus kopijavimas. Daugiausiai tokie neambicingi idealistai kaunasi ir ieško pritarėjų interneto komentaruose. Tad žodžiai dažniausiai užgožia darbus, o esmė lieka kažkur antrame plane. „Morali ambicija“ – skausminga knyga, nes atsuka veidrodį į ne tokį jau tobulą žmogų.
Viena paprasta sąlyga
Kas skatina kai kuriuos žmones plaukti prieš srovę ir elgtis kitaip? R. Bregmanas knygoje „Morali ambicija“ pasakoja, kaip aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje lenkų mokslininkai Samuelis ir Pearla Olineriai ėmė tirti pasipriešinimo didvyrio psichologiją. Šios tyrimų srities pradininkai apklausė daugiau kaip 400 žydų gelbėtojų ir palygino jų psichologinius profilius su žmonių, kurie per karą išliko pasyvūs stebėtojai.
Kas labiausiai nustebino mokslininkus? Tai, kiek nedaug atsakymų davė tyrimai. Pasipriešinimo didvyris galėjo būti drovus arba pasitikintis savimi, linksmas arba rimtas, jaunas arba senas, religingas arba netikintis, turtingas arba vargšas, kairysis arba dešinysis. Didvyrius buvo sunku atskirti nuo paprastų mirtingųjų, todėl kilo klausimas: ar tokia altruistinė asmenybė iš tikrųjų egzistuoja?
Galiausiai tyrėjai nustatė vieną lemiamą sąlygą. Įvykdžius ją beveik visi žmonės (tiksliau, 96 proc.) imdavosi veiksmų. Kokia tai sąlyga? Labai paprasta: jų turėjo paprašyti. Kiekvienas, paprašytas padėti pasislėpti žydui, beveik visada sutikdavo. Daugeliu atvejų prašymas netgi tapdavo lūžio tašku, po kurio žmogus, į kurį buvo kreiptasi, ir toliau gelbėdavo.
Kas esate jūs: nulis ar milijonas?
Kai kalba eina apie realius darbus, kiekvienas žmogus elgiasi skirtingai. Egzistuoja tik nedidelė mažuma, kurios nereikia skatinti imtis veiksmo. Psichologas Cassas Sunsteinas tokius pionierius vadina nuliais. Vis dėlto dauguma mūsų išdrįsta pajudėti tik, kai pirmą žingsnį žengia kas nors kitas. Jei eini tu, eisiu ir aš – tokie žmonės yra vienetai. Dvejetai imasi veiksmų, kai turi du pavyzdžius, o milijonai pajuda tik tada, kai gatvėmis žygiuoja pusė miesto. Štai kodėl revoliucijos įsiplieskia taip greitai. Nuliai užkrečia vienetus, vienetai – dvejetus, o tada suveikia paleistos nuo kalno sniego gniūžtės efektas.
Britų istorikas Antonas Howesas gilinosi į pramonės revoliucijos, mums atnešusios tokius stebuklus kaip traukinys, elektros lemputė ir garo variklis, ištakas. Išanalizavęs 1452 britų išradėjų biografijas, mokslininkas iš pradžių niekaip negalėjo susisteminti informacijos, nes išradėjų buvo tarp turtingų ir neturtingų, miestiečių ir kaimiečių, eretikų ir ortodoksų, profesorių ir mėgėjų. Tačiau po kurio laiko A. Howesas priėjo išvadą, kad žmonės pradeda kurti naujoves tik įkvėpti kitų išradėjų: bendradarbių, mokytojų, kaimynų, draugų, giminaičių ar šiaip pažįstamų. Jie tarsi užsikrečia tikėjimu pažanga. R. Bregmanas knygoje „Morali ambicija“ stengiasi įtikinti, kad pokyčiui nereikia krūvos žmonių. Pirmiausia reikia ambicijos.
Ar autorius įgyvendino savo ambiciją?
Atrodo, kad pačiam R. Bregmanui ambicijos tikrai netrūksta. „Morali ambicija“ – nėra tik knyga, istorikas kuria ir knygoje išdėstytomis idėjomis pagrįstą socialinį judėjimą. Nyderlanduose ir Amerikoje jis atidarė Moralinės ambicijos mokyklą. Ko ji moko?
„Ši mokykla skirta ambicingiems idealistams visame pasaulyje, manantiems, kad vien žinojimo apie problemas neužtenka. Renkame geriausius jaunus protus, suteikiame jiems stipendijas ir skatiname mesti rimtus iššūkius. Jei jie dirba korporacijose, mes jiems sumokame, kad išeitų iš darbo ir visą laiką skirtų problemai, kurią nori spręsti“, – apie ambicingą tikslą pasakoja R. Bregmanas.
Tabako pramonė, maisto grandinė ir neteisinga mokesčių sistema – su šiomis temomis dirba pirmieji įkurtos mokyklos absolventai. R. Bregmano tikslas, kad gavę tvirtą įgūdžių rinkinį šios mokyklos absolventai darbuotųsi lobizmo ar viešajame sektoriuje. Bet autorius pripažįsta, kad nebūtina versti kalnų, galima ir reikia atlikti mažus, bet prasmingus kasdienius darbus. Kaip? Atsakymai knygoje „Morali ambicija“.