1863–1864 m. sukilimas turėjo sulaukti netikėtos pagalbos iš Londono – sukilėlių desanto, kuris rengiasi plaukti į Juodkrantę. Ši mažai kam žinoma, bet iš tiesų nutikusi istorija tapo romano „Sąmokslas karalių mieste“ atspirties tašku.
Jaunas, bet skaitytojų jau pastebėtas autorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Tomas Valiūnas šią tikrą istoriją sujungia su detektyvine intriga ir nukelia į XIX a. Krokuvos didikų rūmus, kur po blizgančiomis ceremonijomis slepiasi sąmokslai, išdavystės ir mirtis.
Grafaitė Elžbieta Trojanovska sukviečia margą svečių kompaniją į mįslingo dailininko parodą ir visus nustebina neįprastu paveikslu, kuriame žmonės nutapyti be šešėlių. Dar tą patį vakarą, prašmatnios kavos gėrimo ceremonijos metu, nunuodijamas vienas iš svečių – Simono Konarskio brolis Stanislovas. Kartu dingsta grafaitės surinkti pinigai, kuriuos jis turėjo perduoti Londone laukiančiam sukilėlių desantui. Maža to, paveikslo personažai labai jau panašūs į rūmų svečius.
„Sąmoklas karalių mieste“ – daugybė XIX a. istorinių įdomybių, kultūrinių detalių ir įtraukianti detektyvinė linija. Antra Tomo Valiūno knyga – rimta paraiška tęsti literatūrinį kelią, tad su jaunu, daug žadančiu autoriumi kalbamės apie tai, kaip menkai žinomas mūsų istorijos faktas įkvėpė imtis detektyvinio romano.
Drauge su ukrainiečiais ir lenkais neseniai minėjome 1863–1864 m. sukilimo metines. Šis istorinis įvykis svarbus ir tavo romane, paremtame tikrais faktais. Kodėl būtent 1863–1864 m. sukilimas tapo „Sąmokslo karalių mieste“ atspirties tašku?
Rašyti romaną pradėjau tuo metu, kai akademiniais reikalais daug skaičiau apie Lietuvą carinės Rusijos okupacijos metais. Tada nustebino ir iki šiol stebina, kiek daug paralelių galima rasti tarp XIX a. pasipriešinimo carinei Rusijai ir šiandien vykstančio karo Ukrainoje, tarp žlugusios Abiejų Tautų Respublikos ir dabartinės Europos.
1863–1864 m. sukilėlių susiskaldymas į „raudonuosius“ ir „baltuosius“ kainavo pergalę. Šiandien matome panašią situaciją – Vakarų neryžtingumas kryptingai remti Ukrainą lemia, kad laikas eina ne mūsų naudai. Suprantu, kad lyginti vieną valstybę ir visą žemyną sudėtinga, tačiau man atrodo, jog dabartinė Europa, kaip ir ATR, tampa sunkiai veiksni dėl savotiško, naujų formų įgavusio liberum veto. Kaip anuomet ATR buvo plėšoma trijų imperijų, taip šiandien Europa balansuoja tarp Kinijos, JAV ir Rusijos interesų.
Manęs nepaleidžia mintis, ar negyvename demokratijos saulėlydy. Ar mūsų – Lietuvos ir Europos – patogus „naujųjų bajorų“ gyvenimas, nematant toliau savo valakų, nelemia to, kad tragiškos sukilimų istorijos gali kartotis? Juk daugelio jų buvo galima išvengti, jei Respublika iš tiesų būtų tapusi bendruoju reikalu – res publica.
Romane gausu istorinių detalių ir dailės mįslių. Kiek romane „Sąmokslas karalių mieste“ yra istorinės tiesos, o kiek – rašytojo vaizduotės?
Krokuvos dvasia, sukilimo įvykiai ir kultūrinė aplinka romane remiasi faktais – visos stambiosios detalės tikros. Kita vertus, visada lieka klausimas, kiek apskritai įmanoma perteikti istorinę tikrovę. Aš linkęs manyti, kad vadinamoji istorinė tiesa dažnai tėra bendras susitarimas, pagal kurį kuriame pasakojimus apie praeitį. Būtent todėl smulkiosios detalės – veikėjai, jų gyvenimo istorijos, asmeniniai pasirinkimai – yra mano vaizduotės rezultatas. Juk bet koks bandymas papasakoti žmogaus gyvenimą neišvengiamai tampa savotiška fikcija.
Sąmoningai nesistengiau detaliai rekonstruoti istorinių asmenybių. Pavyzdžiui, Simono Konarskio brolis iš tiesų egzistavo, tačiau apie jį žinome labai mažai. Todėl nusprendžiau jį paversti literatūriniu personažu – svarbiu romano tiltu tarp įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje. Dažnai mūsų istorinis pasakojimas susitelkia tik į mus pačius, o man buvo svarbu parodyti ir platesnį regiono kontekstą.
Istorinės knygos, be abejo, turėtų būti pirmasis domėjimosi šaltinis. Tačiau istoriniai romanai gali tapti impulsu atrasti tikruosius istorijos objektus ir subjektus. Pavyzdžiui, romane svarbią grafų Trojanovskių šeimą išgalvojau, tačiau ją inspiravo Abiejų Tautų Respublikos istorijoje reikšminga grafų Potockių giminė. O Trojanovskių rūmai – tai realūs Potockių rūmai, iki šiol stovintys Krokuvos turgaus aikštėje.
Vienas įspūdingiausių romano siužeto vingių – Lapinskio vadovaujamo sukilėlių desanto pasirengimas išplaukti iš Londono į Juodkrantę ir prisidėti prie 1863–1864 m. sukilimo. Ar tai išties realūs faktai?
Kai pirmą kartą išgirdau apie pulkininko Teofilio Lapinskio sukilėlių desantą, ir pats pagalvojau, kad tai nereali istorija. Bet toks desantas tikrai buvo. Ši istorija tobulai tiko mano detektyviniam pasakojimui, o kartu ji parodo, kad mūsų praeitis nėra tik mūsų, bet visos Europos istorijos dalis. Ir dar vienas momentas: man ši istorija atskleidžia ir mūsų santykį su Baltijos jūra – kokia artima, bet taip pat tolima ji mums.
Greta daugybės įdomių istorinių detalių romane svarbi ir detektyvinė intriga – kas pražudo Simono Konarskio brolį ir pradangina sukilimui skirtus pinigus. Kodėl šiai istorijai pasirinkai būtent istorinio detektyvo žanrą?
Klasikiniai detektyvai man visada atrodė puiki intelektualinė mankšta. Vis dėlto nenorėjau, kad mano romanas aklai laikytųsi visų klasikinio detektyvo taisyklių. Tradiciniame detektyve nusikaltėlis galiausiai išaiškinamas, o teisingumas triumfuoja, tačiau tikrovėje taip nutinka ne visada.
Rašydamas romaną prieš akis vis mačiau ant Vilniaus miesto savivaldybės pastato kabantį užrašą „Putin, the Hague is waiting for you“. Jis kabo jau ne vienerius metus ir aiškiai rodo mūsų teisingumo norą, bet kartu primena, kad nusikaltėliai dažnai jo taip ir nesulaukia. Ši mintis man buvo labai svarbi ir kuriant romano detektyvinę liniją, todėl knygoje ne viskas taip paprasta.
Jokiu būdu nenoriu demonstruoti simpatijos nusikaltėliui, tačiau siekiu parodyti, kad pasaulis nėra teisingas savaime, o teisingumo triumfas – ne visada garantuotas. Būtent ši įtampa tarp noro tikėti teisingumu ir jo užtikrinimo, man atrodo, yra viena svarbiausių detektyvo temų šiandien.
Romano centre – paveikslas be šešėlių ir mįslingas dailininkas. Kodėl tiek daug dėmesio skiriate dailei ir kultūrai?
Galvojau, kaip vos keli potėpiai gali pakeisti paveikslą. Lygiai taip pat ir žmogaus gyvenime – vienas įvykis gali jį pasukti kita linkme.
Geram detektyvui svarbi ne tik paslaptis ir siužeto vingiai, bet ir estetinė pusė – istorinės detalės, meilės linija, menas. Todėl dėmesys dailės ir kultūros elementams yra ne šiaip iliustracija, o būdas išgyventi istoriją. Dėl to ir skaitome detektyvus, o ne policijos suvestines.
Pirmasis tavo romanas „Lažybos prie karsto“ sulaukė puikių skaitytojų įvertinimų. Dabar rankose jau antras romanas „Sąmokslas karalių mieste“. Tau vos dvidešimt, o rankose jau antra knyga. Kaip apskritai pradėjai rašyti?
Dar būdamas vaikas jaučiau, kad galiu ne tik skaityti, bet ir kurti savas istorijas. Žinoma, ne aš vienas toks, bet mokykloje nusprendžiau į rašymą pažvelgti rimčiau – ne tik kaip į laisvalaikio užsiėmimą. Galbūt taip nutiko ir dėl pavyzdžio šeimoje – močiutė Rozalija yra išleidusi kelias poezijos knygas. Tik talento poezijai, matyt, nepaveldėjau – kurti istorijas man sekasi kitaip.
Romano „Sąmokslas karalių mieste“ veikėjų pasirinkimai aiškiai rezonuoja ir su šiandiena – rinktis ramų, patogų gyvenimą ar kovą už idealus. Kiek šios romano temos svarbios tau pačiam?
Romano veikėjams apsispręsti ypač sunku todėl, kad jie kovoja už valstybę, kurios jau nebėra. Pasirinkimas tarp asmeninių interesų ir nebeapčiuopiamos valstybės tampa itin skausmingas. Būtent todėl šiandien turime daryti viską, kad niekada neatsidurtume tokioje situacijoje.
Suprantu, kad nemokamų pietų nebūna – viskas turi savo kainą. Grėsmės akivaizdoje negalime trokšti taikos ir gyventi taip, tarsi pavojus mūsų neliečia. Laisvės ir kitų esminių vertybių neturėtume be valstybės. Diena ir naktis kartu nebūna – kilus chaosui ar karui nelieka nei asmeninės laisvės, nei pasirinkimo galimybės. Todėl šiandien svarbiausia padaryti viską, kad pavojingos kovos neprireiktų.