Vis prisimenu vieną istoriją iš vaikystės. Be galo mėgau su vaikais sėdėti ir žaisti didelėje obelyje prie namo. Mama vis pykdavo ir pamačiusi visada liepdavo eiti atgal namo. Dabar suprantu, kodėl ji taip jaudindavosi. Vieną pavasario popietę, slystelėjus kojai, tėškiausi į žemę. Nepamenu, kad būčiau stipriai susitrenkusi, bet iš išgąsčio niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Visai netoliese žaidusi nepažįstama mergaitė prisiartino ir tyliai, atsargiai paklausė, ar labai skauda. Papurčiau galvą. Ir mergaitė pradėjo nesuvaldomai kikenti. Tada ir man pasidarė juokinga. Net nežinojau, ar dėl to, kad iškritau iš medžio, ar kad pravirkau. Nuo to juoko ir prasidėjo mūsų draugystė.
Vienos draugystės prasideda nuo juoko, kitos – nuo ašarų, yra ir tokių, kurios gimsta iš nuoširdaus pykčio. Bet vis tiek turime bent po vieną draugą. Net jei tai ir kaimynų šuo, mėgstamiausias vaikystės žaislas ar knygos veikėjas. Kodėl nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje akimis ieškome draugiško veido? Kam mums taip reikalingi draugai? Atsakymų galime ieškoti ir knygose. Leidykla „Nieko rimto“ išleido net keletą paveikslėlių knygų mažiesiems apie keisčiausias ir vis tiek pačias tikriausias draugystes.
Kartais naujus draugus surandame ten, kur mažiausiai tikėjomės
Užplūdus meilės bangai nustoji paisyti net ir didžiausių skirtumų
Su geriausiais draugais laikas kartais, rodos, visai sustoja
Kiek kartų yra tekę dangstyti prisimelavusį draugą? O kiek teko meluoti kartu?
Kartais būti draugu reiškia nuolat gelbėti bičiulį iš sudėtingiausių situacijų ir aukotis
Nuo ankstyvosios vaikystės ieškome žmonių, kurie galėtų būti šalia tada, kai norisi tik juoktis, ir tada, kai gali tik verkti. Ir dažnai tokių randame net ne vieną. Tiesa, sunkiausiomis dienomis šalia būna tik patys tikriausi draugai. Apie tokias draugystes ir rašomos gražiausios istorijos: apie pasiaukojimą, buvimą kartu, apie nesibaigiantį juoką, pagalbą ir besąlygišką tikėjimą, kad pasaulį pagražinti gali vien tik to ypatingojo šypsena.
Straipsnio autorė Silvija Smolskaitė