Interviu

PROUD OF LITHUANIA: pasaka apie Lietuvą

Kalbino Agnė Žemaitytė

Liepų žiedams prinokus, subrendusio vidurvasario aplinkoje gims metus laiko brandinta pasaka Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root.

Ją paseks lietuviškos žemės išaugintų ingredientų skonį ir šaknų gylį atradęs ir mylintis restoranas Sweet Root. Restorano įkūrėjas Sigitas Žemaitis būsimos knygos laukia pirmiausia kaip dovanos sau ir savo draugei, restorano bendrasavininkei Agnei Marcinauskaitei. Knyga bus materialus judviejų ir visos restoranos komandos vertybių, atradimų ir vizijos įkūnijimas, palaikymas bei patvirtinimas, kad einama teisingu keliu.

Karštos miesto dienos popietę restorano dilgelės augančios tiesiog ant palangių pasako daugiau, nei iki šiol girdėta, skaityta informacija apie restorano esmę. Su Sigitu susėdame tikrume, ir sutariame, kad dalinsimės trimis patiekalais: pusryčiams bus įžanga apie restorano ir knygos prieigas. Pietūs bus grynoji žinia, apie ką ir kam yra Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root pasaka. Vakarienei – būsimasis laikas, vizija apie ateities virtuvę ir nedrąsiai plintantį pasididžiavimo jausmą savo žeme Lietuva.

Sigitai, kada pradėjote galvoti, kad reikia tvariai užfiksuoti Jūsų restorano viziją, legendą ir matymą apie vietinę Lietuvos virtuvę?

Restoranas negimė per naktį, nebuvo taip, kad atsibudę ir apsidairę pamatėme: o, madinga, romantiška ir smagu atidaryti restoraną, būkime madingi ir atidarykime! Ne, ši idėja brendo ilgus metus, vystėsi viduje daugiau, nei dešimtmetį. Kai atidarėme Sweet Root, visi domėjosi kodėl būtent tokia yra mūsų koncepcija. Mums teko daug kartų sau ir kitiems atsakyti, apsibrėžiant autentišką, vietinę, sezoniškos ir modernios lietuviškos gastronomijos viziją. Tad pats restorano vertybių branduolys natūraliai augo, brendo, dėliojosi, klostėsi ir galutinai susiformavo per dvejus gyvavimo metus.

Taip pat buvo ir su knyga. Nebuvome suplanavę, kad kai restoranui sueis du metai, rašysime knygą apie restorano maisto filosofiją. Viskas prasidėjo tuo, kad mes važiuodavome į lauką, pievą, mišką, ieškodavome ingredientų restoranui ir būdavome gamtoje. Tada pagalvojome, kad reikia užfiksuoti tas akimirkas, kur ir kaip prasideda patiekalo istorija ir pasikvietėme fotografę Šarūnę Zurba. Natūraliai sukaupėme daug puikių kadrų, kuriuos naudojome savo komunikacijoje.

Prieš trečiuosius restorano gyvavimo metus pradėjome jausti, kad galutinai atradome tai, kas mes esame. Supratome kuo esame stiprūs ir kokia yra mūsų pagrindinė žinia sau ir kitiems, kokia toji mūsų Sweet Root lėkštė, apie ką ir kodėl ji tokia. Ėmėme galvoti kodėl nepapasakoti viską apimančios istorijos. Apie tai, ką supratome, ką norime pasakyti, kodėl mūsų patiekaluose veši vietinis produktas ir sezoniškumas. Nebūtinai turime būti geriausias pasaulyje restoranas, kad išleistume knygą, tiesa? Knyga Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root nenorime pasipuikuoti savo pasiekimais, norime įvilkti į materialų rūbą savo istoriją, kurią pasakojame kiekvieną vakarą, kai darbuojamės restorane vakarienės metu.

Kokią žinią neša ši pasaka apie Lietuvą?

Mes labai norėjome sugriauti paviršutiniškus stereotipus apie Lietuvos virtuvę. Neva esame bulvių šalis, ant mūsų stalų yra tik vėdarai, cepelinai ir kugelis. Geriausia, ką galima paragauti Lietuvoje yra šakotis ir šaltibarščiai. Šie dalykai geri ir skanūs, bet kiek galima mojuoti šaltibarščių vėliava? Tuo tarpu, kai visas pasaulis yra atsigrežęs į savo kultūrą per gastronominį paveldą, pradedant nuo Estijos ir baigiant Australija, mes pasididžiavimo jausmo tuo, kas auga mūsų žemėje, neturime. Kalbame apie tai, kad esame ruginės duonos šalis ir tiek.

Mūsų noras buvo sudėlioti pasakojimą, atskleisti platesnę paletę to, ką išaugina mūsų lietuviška žemė. Kiekvieną vakarą restorane mes rodome, kad iš 7 degustacinių patiekalų ir dar 5 papildomų kąsnių tik vienas yra iš bulvių. Tik vienas! Trokštame parodyti, kad mūsų virtuvė gali būti ne tik archaiška, bet ir moderni, kurianti ateitį. Gera žinia yra ta, per 25 nepriklausomybės metus ne tiek toli nubėgome nuo gamtos, natūralumo, kad negalėtume grįžti. Taip, pamiršome sezoniškumą. Taip, griebėme pomidorus žiemą. Tačiau Sweet Root nori sukurti pasaką, kuri padėtų susigrąžinti pasididžiavimą Lietuva per vakarienės stalo prizmę. Tai nebus istorinė maisto enciklopedija ar receptų knyga. Tai bus pasaka apie gražią Lietuvą, kurią mes visi kuriame.

Kam bus skirta ši knyga, kas jos skaitytojai?

Knygai Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root numatėme dvejopą kryptį. Pirmiausia galvojame apie atvirą, nebeieškantį egzotinių laimės apraiškų svetur, besidomintį maisto kultūra žmogų. Norime jam priminti primirštą Lietuvą. Būtų gera, kad jis skaitydamas pasaką pradėtų pažinti gimtinę iš naujo, gautų patvirtinimą, kad yra ne vienas, kad atsiranda vis daugiau galvojančių ir mūsų žemę vėl atrandančių žmonių.

Galvotume, kad pasiekėme tikslą, jei tokie neabejingi žmonės pradėtų burtis, idėjos apie Lietuvos žemės duotybes skleistųsi dar stipriau, giliau, intensyviau. Taip būtų auginamas ir puoselėjamas lietuviams ne itin būdingas pasididžiavimo savo kraštu jausmas. Būtų gerai, kad žmogus pradėtų didžiuotis Lietuva kiekvieną paprastą dieną. Pavyzdžiui, kai atvažiuoja svečias iš svetur, rodyti jam lietuvišką žemuogę, mėlynes ir pieną dubenyje ir tuo didžiuotis, nes kitose šalyse uogų su pienu nevalgo.

Būtent šie svečiai iš užsienio, kurie nori pažinti kitą šalį ne tik per jos statistinius duomenis ir populiariausią patiekalą, bet ir per emocijų kupiną autentišką gastronomiją yra kita dalis mūsų knygos auditorijos.

Dar vienas iš mūsų tikslų yra pasiekti užsienyje gyvenančius lietuvius, kurių šeimos emigravo iš Lietuvos dabar arba tarpukario metais. Tikimės, kad gimtinei jie jaučia sentimentus ir nori papasakoti aplinkiniams kokia yra Lietuva, kurią jie prisimena, atkurti atminty gražias detales ir turėti ką papasakoti. Norime, kad Europoje sklindančias žinias, jog pirmaujame alkoholio suvartojime, atsvertų kitokio pobūdžio informacija.

Taip pat tai bus puiki reprezentacinė dovana, ypatingai valstybinėms institucijoms, tarptautinėms kompanijoms, kurios turi santykių su užsienio šalimis ir nori perteikti unikalų mūsų šalies tikrumą.

Lietuviams neįprasta didžiuotis, knyga turės nuveikti titanišką darbą. Sigitai, kuo pats didžiuojiesi Lietuvoje?

Mano gyvenime tarp asmeninių ir profesinių vertybių takoskyros nėra. Tai, ką kalbu knygos žodžiais, restorano vakarienės metu, kiekvieną dieną namuose, kyla iš mano asmeninės vertybinės patirties. Man tai svarbu, tikra, aš tai supratau, ir atradau iš naujo. Kada ką ragaujame, kokį augalą dedame į patiekalą, kuriuo sezonu pjauname daržovę, kaip gerai pažįstame ingredientą, iš kur jis atkeliauja, kas jį sukuria, kas yra tikras ūkininkų turgus, tai ką darau restorane – visu tuo didžiuojuos. Man gražiausia, kai po vakarienės matau, kaip užsienio svečias žiūri į sudžiuvusias nendres restorano interjere, arba prieina prie alyvų šakelės, žiūri šlamutį, geria čiobrelių ir šlaitinių žemuogių arbatą, ragauja burokėlį ar pastarnoką ir sako: visa tai yra labai gražu. Jūs turite labai gražią šalį! Tuo ir didžiuojuosi, kad gyvename čia, kad esame nenutolę nuo gamtos, visi jaučiame ryšį su ja.

Yra nepaprastai daug gražių dalykų mūsų Lietuvos žemėje. Ingredientų, jų derinių, mūsų įpročių, bendrystės prie stalo. Mes, lietuviai, turime save atskleisti, parodyti tai, kas lietuviškai unikalu. Laikas baigti slėptis po kažkuo ir niekinti save, neva: kokie mes keisti, vasaros neturime, o štai ten tai žmonės gyvena, mes keisti -nei banano, nei mango, nei avokadų neturime, o ten tai gyvenimas, ten tokie skoniai! Aš didžiuojuosi tuo, kokių skonių turime čia, Lietuvoje, man jie yra saviti ir gražūs.

Ačiū, Sigitai, už tokį žvilgsnį. Pabaigai prašysiu praktinės informacijos: kokios apimties bus jūsų knyga, kur bus galima ją įsigyti? Ar knygoje bus receptų?

Proud of Lithuania: A Fairy Tail by Sweet Root bus išleista lietuvių ir anglų kalbomis, daugiau nei 200 puslapių apimties su tvirtu drobiniu viršeliu. Receptų bus nedaug ir jie bus pateikti knygos pabaigoje tarsi pasaką pagrindžianti techninė informacija. Tarsi patvirtinimas, kad Sweet Root tikrai egzistuoja ir tie patiekalai, apie kuriuos pasakojama, buvo sukurti. Tai knygos dalis, kuri skirta virtuvės profesionalams – idėjos, kombinacijos, tekstūros. Vis tik svarbiausia knygos žinia – unikalios Lietuvos gamtos ir jos turtų pasakiškumas.

Man pasaka asocijuojasi su amžiną atilsį močiute, su tuo lėtu laiku, kai prieš miegą penkiese sulipdavome į lovą ir klausydavome pasakos. Nors ją buvome girdėję daugybę kartų, bet ir šimtą penktą kartą ji vis tiek skambėdavo naujai… Gal tai pasaka, kaip kažkas lipo į dangų pupos ar žirnio stiebu…

Šypsausi – net Sigito vaikystės pasakos ryškiausias atsiminimas susijęs su lietuviška daržove. Ir lipa jis į savąjį dangų būtent tuo daigu, kuris glūdi giliai šaknyse. Liekame laukti knygos, ir dar jai nepasirodžius didžiuojamės žmonėmis, kurie įžvelgia daugiau.

Nuotraukos: Sarune Zurba Photography

Ernesta Kumetytė-Navickienė

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!