Sinuhė egiptietis (2017)
Apžvalgos

„Sinuhė egiptietis“ autorius: „Gyvenau Egipte, nors niekada jame nesilankiau“

Autorė Aida Krilavičienė

Suomių rašytojo Mikos Waltario (1908–1979) kūryba apima bemaž visus literatūros žanrus – jis rašė romanus, detektyvus, teatro ir radijo pjeses, kino scenarijus, pasakas, apysakas, noveles, komiksų tekstus, bet pasaulinės šlovės ir akademiko vardo nusipelnė istoriniais romanais, iš kurių garsiausias – „Sinuhė egiptietis“ – Suomijoje buvo išleistas prieš septynis dešimtmečius. Romanas, kuriuo M. Waltaris atvėrė savo tėvynei pasaulį, ilgainiui buvo išverstas į 40 kalbų, populiarumu stebina iki šiol.

Mika Waltaris nuo jaunystės buvo vienas originaliausių ir kartu labiausiai kritikuojamų rašytojų Suomijoje

Vos devyniolikos, kaip pats sakė, jis „per vieną naktį” išgarsėjo novatorišku romanu „Didžioji iliuzija”, pasakojančiu apie „karštligišką, nervingą, skeptišką jaunimą ir džiazą” ir apie didmiesčio gyvenimą – modernų, aistringą, nuodėmingą, su vynu ir net narkotikais. Iki „Sinuhės egiptiečio” (1945 m.) M. Waltaris spėjo išleisti bemaž dvidešimt apysakų, romanų, keletą detektyvų, pasakų rinktinių, porą istorinių veikalų ir parašyti apie dešimt kino scenarijų. Kritikams visada kliuvo nepaprastas rašytojo produktyvumas, juolab kad dienomis jis dar dirbo redakcijoje, o vakarais versdavo. Vis dėlto uoliu darbu M. Waltaris jau buvo pelnęs ne tik priekaištų, bet ir kelias literatūros premijas.

1944-ųjų Kalėdas rašytojo šeima, kaip ir visa karo nualinta Suomija, šventė varganai. Iškart po švenčių M. Waltaris pradėjo galvoti apie darbus – buvo prižadėjęs leidėjui parašyti komediją, kad nelaimių nukamuoti žmonės bent kiek pasijuoktų. Juolab kad bičiulis, lyg pakartodamas kiek anksčiau žmonos pasakytus žodžius, kaip kūrybos trūkumą jam prikišo humoro stoką.

Bet viskas pakrypo kiek kita linkme

M. Waltaris nusprendė imtis savo didžiojo sumanymo – romano apie senovės Egiptą. Ši tema jį traukė seniai: universitete studijuodamas filosofiją, rašė kursinį darbą apie faraono Echnatono mokymą kaip pirmąjį monoteistinį tikėjimą, buvo išvertęs nemažai straipsnių apie Egiptą, Luvre nuodugniai ištyrinėjęs visą Egipto skyrių, perskaitęs daug istorinių veikalų, nagrinėjęs Eberso papiruso tekstą. Jaunystėje iš susidomėjimo Egiptu radosi ir siaubo novelė „Mumija“, o 1937 m. – pjesė „Echnatonas, Saulės pagimdytas“. Galima sakyti, kad „Sinuhei egiptiečiui“ M. Waltaris sąmoningai ir nesąmoningai ruošėsi beveik dvidešimt metų.

1945 m. balandžio pabaigoje, pasiskolinęs iš leidėjo pinigų, rašytojas nuvyko pas uošvę, kuri gyveno miške, nedideliame mediniame namelyje ant ežero kranto. Į palėpę, kurioje stovėjo stalas, kėdė ir lempa, užsinešė rašomąją mašinėlę ir paketą popieriaus. Už lango buvo matyti tik pliki medžiai ir ledo dar aptrauktas Enojarvio ežeras. Namelis buvo šildomas malkomis, be jokių patogumų, o iki artimiausios parduotuvės reikėjo pėsčiuoti keturis kilometrus. Įsitikinęs, kad griežtai laikantis režimo galima nuveikti labai daug, M. Waltaris sėdo dirbti.

Rašytojas kūrė nepaprastai intensyviai – per dieną parašydavo vidutiniškai 15 mašinraščio lapų

„Po dienos darbo jausdavausi kaip sapne. Būdavo sunku atsakinėti į klausimus, nesusijusius su darbu“, – vėliau prisiminė jis. Istorija gulė į puslapius, kliaujantis vien intuityvia atmintimi: „Neprisimenu, kad būčiau stabčiojęs, žingsniavęs po kambarį su cigarete, apmąstydamas kokią metaforą ar stilistinę priemonę. Sustodavau tik tada, kai reikėdavo plėtoti siužetą ir struktūrą“. (Vėliau, skaitytojų vis klausiamas, kaip pavyko per tris mėnesius parašyti tokios didžiulės apimties veikalą, M. Waltaris jiems tartum atsakė alegoriniu romanu „Keturi saulėlydžiai“.)

Pasak rašytojo, jo darbo kambarėlis buvo persmelktas egiptietiškos dvasios

„Net mano draugas Tiukus – škotų terjeras – jautė egiptiečius: kartą užbėgęs laiptais į darbo kambarį, pradėjo urgzti, pasišiaušė, ėmė žvalgytis į kampus. Daugiau kambarėlyje nesirodė“. M. Waltaris sakė, kad įsigyventi į rašomą istoriją jam visada padėdavo seni paveikslai, žemėlapiai, kitokie veikėjų gyvenamojo laikotarpio daiktai. Rašydamas „Sinuhę” jis prieš akis laikė nugludintą trikampį akmenį – kaukolės atvėrimo įrankį, bet išėjus romanui jo „atsikratė“ – kažkam padovanojo.

Pradėjus dirbti, veikėjai, pasak M. Waltario, atėjo patys, savaime – be jokių išankstinių planų ir užrašų, juolab kad istorijos eiga buvo išstudijuota dar rašant pjesę apie Echnatoną. Tai šiandien liudija ir M. Waltario užrašų knygutė, kurioje „Sinuhei” skirti tik keli sakiniai, apibrėžiantys Horemhebo charakterį.

Pagrindinis veikėjas Sinuhė atėjo iš žinomos egiptiečių pasakos apie Sa-nekhetą, arba Figmedžio sūnų

M. Waltaris lyg ir ketino rutulioti herojaus istoriją, remdamasis lotynišku posakiu, kad vardas yra lemties ženklas, bet romano Sinuhės likimas susiklostė kitaip. Pasakoje Sinuhė – rūmų pareigūnas, kuris, sužinojęs apie prieš valdovą rengiamą sąmokslą, pabėga iš Egipto į Siriją ir pakliūva vietos genties vado globon. Romane faraono rūmų gydytoją Sinuhę nelaiminga meilė ir kiti gyvenimo posūkiai taip pat nugena į Siriją, bet kaip karo vado Horemhebo šnipą. Pasakos Sinuhė sugrįžta į Egiptą, o romane jis ištremiamas. Tad galiausiai šiuos du herojus sieja tik vardas, buvimas greta valdovo ir kelionės į svetimas šalis.

Galimas daiktas, pasakos veikėjo pasirinkimas M. Waltariui padiktavo savotišką romano stilių, šiek tiek panašų į Šventojo Rašto. M. Waltaris savo herojaus istoriją dėsto ilgais sakiniais, senųjų raštų stiliumi, vis pakartodamas tam tikras frazes. Rašytojas vėliau prisipažino, kad pasakojimo manierai turėjo įtakos ir jo mėgstama Koheleto knyga, iš kurios perėmė ir vieną svarbiausių romano minčių – „nieko nauja po saule“.

Romanas „Sinuhė egiptietis” buvo parašytas mistiškai greitai – per tris su puse mėnesio

1945 m. rugpjūtį M. Waltaris įteikė Werner Söderstöm leidyklai beveik tūkstančio puslapių rankraštį.
Leidėjas į didelės apimties romaną žvelgė šiek tiek skeptiškai. Šalyje trūko popieriaus, nes miško pramonė dar nebuvo atkurta, be to, ankstesnis M. Waltario kūrinys apie Egiptą – „Echnatonas, Saulės pagimdytas“ – buvo statiškas, sausas. Vis dėlto jam imponavo ir kūrinyje pateikiamos žinios, ir fabula, todėl nusprendė romano netrumpinti. Rašytojas sudėjo į pasakojimą daugybę istorinių faktų, bet šįkart jų nepateikė sausai, be to, nevengė lyrizmo. „Sinuhė egiptietis“ buvo universalus romanas, apimantis beveik visas gyvenimo sritis: papročius, religiją, dailę, ekonomiką, karo meną ir mediciną.

Pasirodžiusi knyga buvo tyliai sutikta spaudos ir leidėjų, tačiau tai nesutrukdė jai būti pamėgtai skaitytojų

Išėjus knygai, spauda beveik nieko nerašė, o leidėjai jos nereklamavo, baimindamiesi kritikų puolimo dėl erotinių scenų. Kritikai kurį laiką tylėjo, bet vėliau ėmė abejoti dėl romane pateiktų faktų tikrumo, priekaištauti dėl laisvoko istorinių įvykių traktavimo. Kritikų skepticizmą kurstė ir tai, kad M. Waltaris niekada nesilankė Egipte. Pats rašytojas sakė, kad vaizduotėje jam labai lengva nukakti į senovės Egiptą ir aprašyti tai, ką mato, o nūdienos Egiptas jo visai nedomina: „Gyvenau Egipte, nors niekada jame nesilankiau.“ Vis dėlto knyga buvo labai perkama, leidykla vis kartojo tiražą.

Skaitytojai pamėgo „Sinuhę egiptietį“, romanas greitai buvo išverstas į švedų kalbą, o kritikai jį tartum pamiršo. 1946 m. rugsėjo mėn. dienraštyje Helsingin Sanomat pasirodė suomių žurnalistės, dirbančios Prancūzijoje, I. Spiros žinia apie tai, kad jai parašė laišką Prancūzijos egiptologų draugijos narys, hieroglifų tyrinėtojas P. Chaumellis, kuris perskaitė knygą suomiškai ir prisipažino: „Kuo nuoširdžiausiai patikinu seniai neskaitęs reikšmingesnio kūrinio. <…> knygoje nėra nė vienos prastos ar nebaigtos scenos nei archeologinės klaidos.“ Tad romanas netrukus buvo išverstas į prancūzų kalbą, o gana greitai išleistas ir JAV, kur populiariausių knygų sąrašuose laikėsi net dvejus metus. M. Waltaris sulaukė amerikiečių siūlymo sukurti romano tęsinį, o kiek vėliau, kai prie piramidžių buvo atkasti laivai, parašyti dar vieną knygą apie Egiptą.

Apsilankyti Egipte autorius nejautė „noro nei poreikio”

Prisimindami tai, kad M. Waltaris nejautė „noro nei poreikio” apsilankyti Egipte, kritikai vis suabejodavo vieno ar kito aprašyto dalyko ar papročio patikimumu. Vis dėlto vėliau egiptologai ne kartą tikrino knygoje minimus faktus, buities aprašymus ir didelių nukrypimų nerado. M. Waltaris tvirtino rašęs ne istorinį romaną, todėl įvykių eigos griežtai nesilaikęs, bet Sinuhės aplankytų kraštų buitį, papročius, karybą (pavyzdžiui, hetitų ir babiloniečių karo vežimų ir rato struktūrą) studijavęs ir stengęsis perteikti teisingai. Tai patvirtino ir egiptologas Rostislavas Holthoeris, atidžiai peržiūrėjęs romaną 9-ajame dešimtmetyje. R. Holthoeris patvirtino, kad M. Waltaris iš esmės teisingai nupasakojo religines apeigas ir papročius.

Romane minimus medicinos faktus galima rasti Eberso papiruse, kuriame rašoma ir apie Sinuhės taikytą kaukolės atvėrimą (iš tiesų kaukolės atvėrimą Egipto gydytojai pradėjo taikyti ne Echnatono, o vėlesniais laikais), gydymą adatomis ir skydliaukės ligų gydymą jūros dumblių pelenais. Viešieji namai, panašūs į Sinuhės pirmosios meilės – Neferneferneferės – namus, aprašyti ir viename 12 a. pr. Kristų papiruse, kuris šiandien saugomas Turine. Neteisėto karaliaus diena Babilone atrodo kaip fantazija, bet toks paprotys taip pat žinomas.

Viena iš romano populiarumo priežasčių – taikli tolimos praeities įvykių sąsaja su nūdiena

Viena iš ilgamečio M. Waltario romanų populiarumo priežasčių galima laikyti taiklią tolimos praeities įvykių sąsają su nūdiena. M. Waltaris sakė visada stengęsis knygose vaizduoti tokius žmogaus bruožus, kurie nesikeičia per amžius, – tuomet skaitytojui knyga tampa artima ir lengvai suprantama. „Sinuhėje” vienas Egipto istorijos tarpsnis nupasakotas taip išsamiai, kad kiekviena šalis to tarpsnio bruožus galėjo prisitaikyti ir sau. M. Waltaris sakė, jog „Sinuhės egiptiečio“ fabula turi Antrojo pasaulinio karo potekstę, pavyzdžiui, hetitai čia primena vokiečius, Babilonas – Sovietų Sąjungą, Mitanija – Lenkiją, Kreta – Prancūziją. Jeigu ne karas, knyga tikriausiai būtų visai kitokia, sakė rašytojas.

Su „Sinuhe egiptiečiu“ susijusi viena keista istorija. 1977 m., t. y. praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų nuo šio romano pasirodymo, egiptologas Ricardo Caminos Maskvos Puškino muziejuje aptiko užmirštą papirusą – laišką, kuriame skriaudą patyręs egiptietis, kaip ir M. Waltario herojus, pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Autorė Aida Krilavičienė

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!