László Krasznahorkai knygos PRIEŠINIMOSI MELANCHOLIJA apžvalga

Turbūt teisingai sakoma, jog menas yra ne kas, o kaip, galbūt ne veltui daugelio didžiausių literatūros šedevrų siužetą galima įsprausti į vos kelias eilutes. Tad ir paslaptingojo vengrų literatūros fenomeno Laszlo Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ fabula iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti itin paprasta.

Vieną dieną cirko trupė į rutinoje skendintį Dievo pamirštą centrinės Europos miestelį atgabena banginio gaišeną. Susidomėję iššaukiančiu ir prasta vengrų kalba sukurptu skelbimu, miestelėnai tampa staiga prasiveržusio visa naikinančio gaivalo (arba pačius miestelėnus apėmusios masinės psichozės) aukomis.

Paprasta, aišku, galbūt net banaloka. Būtų taip, tačiau romanas triumfuoja savo forma. Iš esmės, tai – klampaus sąmonės srauto kūrinys, sudurstytas iš ilgų sakinių ir dešimtis puslapių besidriekiančių pastraipų. Dažnai naujas veikėjas ir jo žiūros taškas įvedami tiesiog viduryje sakinio, o minčių ir subjektyviai interpretuojamo veiksmo vienovę persmelkia kalbos plotmėje pasirodęs objektyvios tikrovės trūkis: pavyzdžiui, monologas pristabdomas, kol veikėjas atliks vieną ar kitą veiksmą. Šios priemonės kuria intelektualinio skaitytojo judesio ir visiško susitelkimo reikalaujantį, nebijokime to žodžio, kiek varginantį literatūrinį iššūkį arba net provokaciją.

Kūrinį sudaro trys dalys. Nepaprastos padėtys – pirmoji dalis, prasidedanti sodria keliauti traukiniu namo susiruošusios Pflaumnės scena. Inteligentiškai moteriai tenka ištverti netvarkingų, nemalonių ir vulgarių bendrakeleivių kompaniją, o seksualinio priekabiavimo atvejis apnuogina veikėjos baimes, drauge duodamas toną tolesnėms giliausių žmogaus psichinių klodų atvertims. Visai kitokia yra jos (ne)draugė Esternė. Tai šalta, viską apskaičiuojanti ir per lovą savo tikslų siekianti moteris.

Antrojoje dalyje – Verkmeisterio darna – prie šių tam tikrus moralinius polius atstovaujančių veikėjų prisijungia tarpiniai personažai – jų vyrai, tiksliau, Pflaumnės sūnus Valuška ir Esternės vyras Estera. Valuška – laiškininku dirbantis, egzaltuotais tauškalais apie dangaus sferas smuklės publiką linksminantis miestelio juokdarys, Estera – gyvenimu nusivylęs buvęs muzikos mokytojas. Būtent šiedu keistuoliai atsiduria pačiame miestelį užklupusių gaivalų epicentre.

Paskutinis skyrius – Sermo super sepulchrum – tarsi skirtas patvirtinti autoriaus romane išsakytai minčiai, jog istorijoje laimi ne gerieji ar blogieji, bet stipresnė, dominuojanti jėga. Niekas už nieką neatsako, kaltininkų nėra ir niekas nepraregi; likimas toliau juda savo bet kokią tvarką nustelbiančiu chaotišku ritmu. Taip lauktas ir tikėtas teisingumą laiduojantis Dievas autoriaus valia iki pat romano galo lieka kažkur nuošalyje.

Esu įsitikinęs, jog šis puikiai, patraukliai bei išvengiant šiais laikais pakankamai dažnų gramatinių klaidų leidyklos „Kitos knygos“ išleistas L.Krasznahorkai romanas „Priešinimosi melancholija“ turėtų atsidurti kiekvieno save tikru literatūros gurmanu laikančio skaitytojo lentynoje. Galbūt šalia Džeimso Džoiso šedevro „Ulisas“ ar Folknerio tomų; patartina – akių lygyje, nes tai yra iššūkis, kurį išgliaudyti norėsis dar ne kartą.