Andrių Kleivą drąsiai galime vadinti Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje ir Lietuvos – Japonijoje. Nemažos dalies lietuvių žinios apie Japoniją neapsiriboja tik sušiais ar kimono būtent Andriaus dėka. Anksčiau pasirodžiusios jo knygos „Kaip veikia Japonija“ ir „Ką veikia Japonija“ sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, nes pasakojo ne tik apie lietuviams tokią įdomią šalį, bet ir mus pačius. Tad daugiau nei septynerius metus Japonijoje gyvenantis lietuvis sugrįžta su trečiąja knyga – „Kas vyksta Japonijoje“.
Šįkart pažvelgti į Japoniją įkvėpė šalies naujienos. Per svarbiausius Japonijos įvykius Andrius pasakoja apie šalies kasdienybę, gyventojų įpročius ir laukiančius pokyčius. Viena žinia gali būti nereikšminga kaip ankstyvas sakuros žiedas, bet kartu ir pirmas ženklas, kad kažkas keičiasi iš esmės. Sukežintas tortas kalba apie japonišką aptarnavimo kultūrą, populiariausia šalies susirašinėjimo programėlė – apie japoniškus būdus bendrauti, pavogtas puodelis kavos – apie japonų pasitikėjimą vienas kitu, o pliušinės, pykdančios ar virkdančios reklamos – apie japonų emocijas.
Iš pirmo žvilgsnio neįprastos naujienos atskleidžia visiems pažįstamas žmonių istorijas – apie orus, kainas, sveikatą, šeimą ar darbą. Ir Lietuvoje, ir Japonijoje visi išgyvena savo emocinį metų ciklą – pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudens gėrybes ir žiemos rūpesčius. Juk svarbiausios naujienos dažniausiai būna be antraščių.
A. Kleiva knygą „Kas vyksta Japonijoje“ pristatys kitų metų pradžioje vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, o belaukdami gyvo susitikimo knygą pavartėme virtualiai.
Pas Lietuvos skaitytojus beldiesi jau su trečiąja knyga apie Japoniją. Būtent tavo knygos nemažai daliai lietuvių padėjo geriau pažinti šią šalį. Kaip jautiesi trečią kartą – drąsiau, ramiau, o gal priešingai?
Pasibaigė tie laikai, kai lietuvio žinios apie Japoniją apsiribojo sušiu, o japono apie Lietuvą – žemėlapiu. Lietuviai gausiai keliauja po Japoniją ir išmano šios visuomenės tendencijas. O Japonija ne tik žino, kur yra Lietuva, bet ir kokia ji. Perku čia lietuviškus sūrelius, o japonai geriau už mane išmano lietuvišką liną. Menus mylinti mano bičiulio močiutė net gamino riešines. Būtent Japonijoje išmokau gaminti cepelinus, o kaimynystėje dirbantis kepėjas juokais man kepė juodą duoną.
Lyginant su pirmąja knyga, naujoje – mano ryšys su Japonija kur kas artimesnis, o tai reiškia ir daugiau atsakomybės. Šįkart ne tik žvelgiu į Japonijos visuomenę, bet ir mąstau apie jos pokyčius. Tikiuosi, kad gilesnės mano žinios atitiks ir augančius skaitytojų lūkesčius.
Knygoje apie Japoniją pasakoji stebėdamas šalies naujienas. Kaip kilo tokia mintis? Ką, atrodytų, greitai kintanti ir senstanti informacija gali papasakoti apie šalį iš esmės?
Pavienės dramatiškos ir dėmesį prikaustančios naujienos nebūtinai pasako tiesą apie šalį. Tačiau jei leidžiame naujienoms atvėsti ir pažvelgiame kontekste, jos parodo, kaip gyvena vietos žmonės, kur link juda šalis. Pavyzdžiui, Japonijoje gausėja užsieniečių – ir turistų, ir gyventojų – todėl šalis aktyviai ieško būdų, kaip harmoningai gyventi tokioje įvairovėje. Šalyje mažėja žmonių, todėl į miestus ateina lokiai. Galų gale, Japonija šiuolaikiškėja – imperatorius nusprendė susikurti savo instagramo paskyrą, šalis atviriau žiūri į įvairią meilę, o moterys tampa kompanijų vadovėmis. Turime ir pirmąją premjerę moterį. Knygoje domiuosi šiais pokyčiais, bandau atrasti jų priežastis ir svarstau, kuria linkme jie galėtų šalį pakreipti toliau.
Pats metas prisipažinti – ką bendro „Kas vyksta Japonijoje“ turi su mūsų literatūros korifėjumi Kristijonu Donelaičiu ir jo „Metais“?
Ir Japonijoje, ir Lietuvoje kasmet kartojasi emocinis žmonių ciklas, kurį labai gerai aprašė Donelaitis. Patiriame panašius iššūkius ir džiaugsmus, glaudžiai susijusius su gamta. Metų laikų ir temperatūrų pokyčiai, šviesa ir tamsa sufleruoja mūsų reakcijas į įvairiausius įvykius. Tad knygoje „Kas vyksta Japonijoje“ į pagalbą pasitelkiau Donelaičio metų ratą.
Tai ir pažvelkim į tą metų ratą. Pavasarį žymi sakuros ir didžiulė jų sukelta kelionių, filmų, maisto, grožio pramonės banga – Japonija pražysta. Ar galima sakyti, kad pavasaris pats svarbiausias metų laikas japonams? O gal ir kiti metų laikai turi savo išskirtinumų?
Pavasaris – itin svarbus laikas Japonijai, kai atgimsta ne tik šalies gamta, bet ir žmonės. Kalendoriuje labai reikšminga balandžio 1-oji, nes tądien japonai pradeda naujus mokestinius ir mokslo mokslus, keičia darbus arba imasi naujų gyvenimo nuotykių.
Svarbūs ir kiti metų laikai. Vasara – linksmybių laikas, kai miestus užplūsta festivaliai ir mugės. Rudenį Japonijos kalnai ir miškai įgauna gausybę spalvų, subręsta gausus derlius, tad japonai daug ir skaniai valgo. Šis laikas net vadinamas apetito rudeniu. O žiema atveda japonus prie bene svarbiausios metų šventės – Naujųjų metų, buria prie šeimos stalų ir kviečia apmąstyti, kokie metai buvo, nusiteikti naujiems bei eiti į šventyklas prašyti dievų palankesnių metų. Kiekvienas sezonas salų šalyje turi savo grožio.
Ar yra dalykų, kurie tave, tiek metų gyvenantį Japonijoje, dar nustebina?
Stebina, kaip efektyviai šalies žiniasklaida veikia įvykus tragedijai. Japonija – labai gražios, tačiau dramatiškos gamtos šalis, todėl tiksli ir greita informacija visada padeda išgelbėti gyvybes. Sekundžių ar minučių tikslumu visuomeninis transliuotojas Japoniją informuoja apie cunamius, žemės drebėjimus, taifūnus ar liūtis. Aiškiai pateikta informacija ne tik padeda apsisaugoti, bet ir saugiai praleisti laiką tiems, kurie turėjo evakuotis. Įvykus nelaimei, transliuotojas persijungia į parengties režimą, naujienų puslapyje net sumažina iliustracijų ir spalvų, kad telefonai veiktų taupiau ir jų nereikėtų krauti, kai trūksta energijos.
Knygoje tu atsispiri nuo naujienų, tad negalim ignoruoti ir vieno didžiausių šiandienos iššūkių – fake news, melagienų. Ar Japonija susiduria su melagingos informacijos gausa? O gal turi priešnuodžių, kaip su tuo kovoti?
Japoniški santykiai grįsti pasitikėjimu. Japonai labai pasitiki žmonėmis, su kuriais ryšius puoselėja ilgą laiką. Dėl to nepatikrintas bičiulio ar pažįstamo įrašas socialiniuose tinkluose tampa itin palankia terpe melagienoms plisti. Japonai – tokie patys žmonės kaip visi, todėl irgi pasiduoda emocijoms. Tai viena priežasčių, kodėl kraštutinei dešinei pavyko iškilti pastaruosiuose rinkimuose. Socialinius tinklus jie pasitelkė dramatiškiems pasisakymams skleisti.
Reikia nepamiršti ir to, kad Japonija susiduria su dideliu neapibrėžtumu. Tarkim, kilus žemės drebėjimui, visko iki galo neįmanoma numatyti, tad bet kokie nesaugumo ženklai visuomenėje sėja abejonių. Patarimas tokiu atveju visiems tas pats – remtis patikimais šaltiniais, o ne bet kur rasta informacija.
Kyjivas, turistvalgis, veido trumpikės – japonai kaip ir daugelis šalių skiria daug laiko ir aistrų rinkdami metų žodį ar frazę. Skaitant „Kas vyksta Japonijoje“ atrodo, kad tai neblogai atspindi, kuo gyvena šalis?
Naujieji metai japonams – reikšmingiausia metų šventė, todėl šalis daug dėmesio skiria ir besibaigiančių metų simboliškumui. Metams einant į pabaigą, japonai ieško įvairiausių progų juos įprasminti. Tais metais visuomenę jaudinę žodžiai ar frazės – vienas iš būdų, sulaukiantis didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.
Jau turime paskelbtus ir šių metų nominantus. Apibendrinant galime sakyti, kad šiemet nemažai dėmesio tenka šalies pokyčiams. Pavyzdžiui, frazė lokių nuostoliai byloja apie iki šiol didžiausią nuo lokių žuvusių žmonių skaičių ir tarp gamtos ir žmogaus nykstančias ribas. Frazė du metų laikai atspindi klimato kaitos padiktuotą naują realybę, kai švelnesni rudens ir pavasario metų laikai sparčiai nyksta.
Dėmesio sulaukė ir kultūra. Frazė nacionalinė vertybė byloja apie vieną žiūrimiausių visų laikų japonų filmų, pasakojantį apie kabuki aktorius. Beje, šis filmas yra ir japonų pretendentas pelnyti „Oskarą“. Neužmirštas ir Expo parodos talismas Myaku Myaku, į kurį iš pradžių daug kas žiūrėjo skeptiškai, tačiau galiausiai įsimylėjo. Kaip ir didelėje pasaulio dalyje pro akis neprasprūdo ir Labubu lėlė.
Tarp frazių nominančių ir 80 metų po karo – žiniasklaidoje daug kalbėta ne tik apie skaudžią Japonijos istoriją, bet ir svarbą užkirsti kelią galimiems konfliktams. Galiausiai dėmesio sulaukė ir užužpraeitų metų ryžiai. Ryžių kainoms išaugus beveik dvigubai, vyriausybė nusprendė leisti vartoti senesnių metų atsargas. Dalis žmonių diskutavo dėl skonio ar kokybės, bet nemažai kas skirtumo nepajuto ir džiaugėsi prieinamesne kaina.
Apie vieną Japonijos naujieną šiemet daug girdėjome ir Lietuvoje – Expo paroda, kurioje dalyvavo ir mūsų šalis. Ar ši paroda patvirtino tą mintį, kad lietuviai ir japonai jaučia šį tą bendro ir domisi vieni kitais, nepaisant tūkstančių kilometrų? O gal kaip tik šis mitas griuvo?
Japonija ir Lietuva – tolimos kilometrais, bet artimos širdimis. Esame atsargūs, sudėtingi žmonės, linkę laikytis socialinio atstumo. Su mumis nelengva susidraugauti, tačiau tapę draugais liekame jais visam gyvenimui. Iki šiol turime gyvų papročių, kilusių iš senosios lietuvių religijos ir japoniško šintoizmo. Mes stipriai jaučiame besikeičiančių sezonų įtaką, nuolat ieškome gamtos savo kasdienybėje. Ir japonui, ir lietuviui gera būti miške, klausytis tylos, o galiausiai – kepti mėsą prie ežero.
EXPO paroda buvo išskirtinė galimybė tai suprasti. Jungtinis Lietuvos ir Latvijos paviljonas, priešingai nei daugelis kitų, nepriminė muziejaus su išdėliotais eksponatais ir pilimis. Jis pasakojo apie tamprų gamtos ir žmogaus ryšį kasdienybėje, kūryboje ar technologijose. Kiek teko bendrauti su paviljoną lankiusiais japonais, jiems įstrigo gebėjimas smulkmenose pamatyti didžiulį džiaugsmą, taip pat žalių ir atvirų šalių įvaizdis. Daug žmonių į paviljoną ateidavo ne tik susipažinti, bet ir pailsėti baltiškoje ramybėje.
„Kas vyksta Japonijoje“ jau knygynuose, o ką daryti skaitytojams, norintiems tavo autografo, kuris visuomet būna išskirtinis?
Proga pasimatyti su skaitytojais – geriausia, kas gali nutikti autoriui. Pagaliau apie taip ilgai dėliotus tekstus galime pamąstyti ir padiskutuoti drauge. Jau suplanavau 2026-ųjų vasarį ir kovą grįžti į Lietuvą. Labai tikiuosi, kad su skaitytojais susitiksime ne tik Vilniaus knygų mugėje, bet ir renginiuose kituose miestuose.
Nuotr. G. Kavaliauskaitės