„Vidurnakčio paslaptis“, kaip ir visas romanų ciklas, skaitytoją nukelia Sent Kildą – atokią ir atšiaurią salą Atlanto vandenyne, kur paskutinieji 36 jos gyventojai ruošiasi savanoriškai evakuacijai. Džeinė Ferguson gerai žino, kad kiekvienas medalis turi dvi puses. Ji ištekėjo už gražiausio vyro Sent Kildoje, tačiau tik po vestuvių pamatė jo tikrąjį veidą. Iš motinos paveldėjusi gebėjimą matyti ateitį, ji regi artėjančias žmonių mirtis, bet niekaip negali jų sustabdyti. Salos gyventojai ruošiasi išsikraustyti, vildamiesi pabėgti nuo neištesėtų pažadų ir dangstomų nusikaltimų, tačiau praeitis juos neišvengiamai pasivys, kad ir kur jie būtų.
„Vidurnakčio paslaptis“ – ne tik sagos pabaiga, bet ir gili žmogiškosios prigimties bei istorijos pamoka. Tai knyga apie žmogaus stiprybę, meilę, kuri išlieka net sunkiausiomis sąlygomis, ir paslaptis, kurios anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Romanas įkvepia iš naujo apmąstyti universalias temas – pasirinkimus, ištikimybę, ryšį su kitais žmonėmis ir su vieta, kurioje gimstame bei gyvename.
Romanų seriją sudaro 4 dalys: „Paskutinė vasara“, „Pavogtos valandos“, „Prarastas mylimasis“ ir „Vidurnakčio paslaptis“. K. Swan atskleidžia, kad ciklą įkvėpė atsitiktinai perskaityta laikraščio žinutė apie Sent Kildos žmones, priverstus palikti savo gimtąją salą. Ši istorija ją sukrėtė ir paskatino išsamiau pasidomėti bendruomenės likimu, kuris ir tapo neįtikėtinos bei jaudinančios literatūrinės sagos ašimi.
Romanų serijos centre – autentiška Sent Kildos sala, esanti Atlanto vandenyne, už 67 kilometrų nuo žemyninės Škotijos pakrantės. Daugiau nei du tūkstančius metų čia įsikūrusi nedidelė bendruomenė buvo priversta gyventi itin atšiauriomis sąlygomis. Žvejyba buvo beveik neįmanoma dėl galingų vandenyno srovių, dažnų audrų ir iki 16 m aukščio kylančių bangų, tad gyventojai maitinosi aviena, avių pieno sūriais, skurdžiais augalais, o pagrindiniu pragyvenimo tapo paukštininkystė. Salos vyrai lipdavo ant stačių, vėjo
gairinamų uolų gaudydami jūrų paukščius, rinkdavo jų kiaušinius ir plunksnas, kuriuos mainydavo į būtiniausias prekes. Vis dėlto ilgalaikė izoliacija turėjo skaudžių pasekmių: bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu į salą atnešdavo ligas, kurioms vietiniai neturėjo imuniteto.
XX a. pradžioje salos gyventojų skaičius drastiškai sumažėjo. Jauni žmonės emigravo į žemyną, ieškodami geresnio gyvenimo ir darbo galimybių. Žiemos metu salą kamavo ligos ir maisto stygius, tad gyvenimas darėsi praktiškai neįmanomas. Galiausiai, 1930 metų rugpjūčio 29 dieną paskutiniai 36 gyventojai patys kreipėsi į Britanijos vyriausybę su prašymu juos evakuoti. Nuo tada Sent Kilda liko negyvenama. 1957 m. saloje pastatytas radaras, vykdyta mokslinė veikla, tačiau dauguma čia vykusių eksperimentų nėra paviešinti. 1986 metais sala buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip ypatingos gamtos ir kultūrinės reikšmės vieta. Iki šiol čia yra išlikusi gyvenvietė, bažnyčia, priešistorinių aptvarų liekanos. Vasarą salą lanko turistai ir gamtininkai. Ši tragiška ir kartu didinga istorija, kurioje persipina gamtos didybė ir žmonių likimas, tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu Karen Swan romanų serijai „Laukinė sala“.
Karen Swan – buvusi mados žurnalistė, šiandien laikoma viena populiariausių šiuolaikinių autorių. Jos knygos dėl įspūdingų ir vaizdingų vietovaizdžių aprašymų panašėja į kelionių memuarus. Autorė sukūrė sėkmingo romano formulę: meilės istoriją įpinti į istorinį kontekstą, o veiksmo vietą paversti atskiru knygos veikėju. Tad neatsitiktinai jos įkvėpimo šaltinis – kelionės, į kurias ji keliauja, prieš rašydama naują knygą: „Keliauju į visas vietas, kurias aprašau. Aišku, šiandien rašytojai gali tiek daug informacijos pasiekti internete, tačiau niekas neprilygsta tikrai kelionei. Kiekviena vieta turi tik jai būdingą energiją, kurios negali pajausti stebėdamas ekrane. Keliaujame su vyru, nuvykę į nepažįstamą vietą vaikštome ir stengiamės pasiklysti. Naudojamės viešuoju transportu, fotografuoju meniu restoranuose, paukščius, stebiu, kokie medžiai auga parkuose, nes medžiai Britanijoje ir Graikijoje visai kitokie. Būtent tokios detalės, tarkim, kaip atrodo pašto dėžutės, su kokiais automobiliais važinėja žmonės, man labai svarbios. Atrodo, kad gyvename universaliame pasaulyje, tačiau egzistuoja tiek daug spalvų, žvelgiant plačiau, mes tebesame gana gentiški.“
Beje, viešėdama Vilniuje, K. Swan aplankė Laisvės ir tremties muziejų. Ši patirtis ją giliai sukrėtė, tad rašytoja užsiminė, kad ateityje norėtų parašyti romaną, kurio veiksmas vyktų būtent Lietuvoje. Tai būtų simboliška padėka jos ištikimiems Lietuvos skaitytojams, kurie pamilo autorės kūrybą.
„Visos mano knygos yra žmonių istorijos. Nebandau pakeisti pasaulio ar ieškoti dalykų, kurie didesni už gyvenimą. Dažnai maži, tikslūs dalykai užvaldo dėmesį. Stengiuosi atskleisti kasdienes patirtis, žmones su visomis jų silpnybėmis ir sunkumais. Žmogiškas istorijas. Tai gali būti meilės romanas ar santykių žlugimas. Tai gali būti istorija apie žmogų, kuris nugali potrauminio streso sindromą, arba apie žmogų, kuris bėga nuo problemos. Personažai turi būti subalansuoti, tad ir su ydomis. Žinoma, jie visi turi ir blogas savybes atsveriančių gerų savybių. Pastebėjau, kad aš pati, kaip skaitytoja, esu linkusi ir net pasiruošusi atleisti veikėjams, apie kuriuos skaitau, duoti visas įmanomas galimybes jiems išpirkti blogus poelgius. Tad taip elgiuosi ir su savo veikėjais. Įtraukiu skaitytojus į kelionę: taip, mes nekenčiame veikėjo, bet kitą minutę nebesu dėl to tikra. Arba atvirkščiai. Nenoriu minkštų, pūkuotų veikėjų, noriu, kad jie būtų šiek tiek nepatogūs, grubūs, tokie, su kuriais būtų galima tapatintis, tiesiog noriu, kad jie atrodytų kaip normalūs žmonės.“ – sako K. Swan. Rašytoja kasmet išleidžia po dvi knygas – vieną vasarą, kitą Kalėdoms – ir abi nuolat patenka į perkamiausių sąrašus daugiau nei dvidešimtyje šalių.