Kaskart, išgirdus frazę „itin jautrus asmuo“, prieš akis iškyla viena pavardė – Elaine. N. Aron. Ši psichologijos mokslų daktarė, tyrinėjanti sensorinį procesinį jautrumą, be gausybės mokslinių straipsnių, yra parašiusi ne vieną knygą apie itin jautrius asmenis, jautrumo poveikį tarpasmeniniams santykiams, karjerai ir gyvenimui visuomenėje, kuri ne visada geranoriška itin jautriems žmonėms. Naujausia autorės knyga lietuvių kalba „Itin jautrūs tėvai“ („Sofoklis“, 2022 m.), kaip ir kitos šios serijos knygos, kupina nepaprastai reikšmingų įžvalgų, o visų svarbiausia čia kalbama apie tai, kaip pasirūpinti savimi, kas šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai sekasi ne tik itin jautriems žmonėms.
„Stinga laiko visiems tėvams – nėra reikšmės, ar jie itin jautrūs, ar ne. O jei esate iš jautriųjų, laiko planavimu turite rūpintis dar kruopščiau nei kiti tėvai. Pasak tyrimų, būdami itin jautrūs jūs labai greitai patiriate perkrovą. Taigi jums reikia ne tik laiko pasirūpinti vaikais, bet ir laiko sau. Neskirdami dėmesio sau tapsite irzlūs ir pasigailėtini, o visas gebėjimas įsijausti į vaiko būseną nueis šuniui ant uodegos“, – rašo autorė. Išties, konsultuodama daugybę tėvų, tiek jautrių, tiek ne, pastebiu viena – ši knyga naudinga kiekvienam jų. Visi mes gyvename šiek tiek iliuziniame pasaulyje, kuris tarsi reikalauja iš mūsų tobulumo, kur nekalbama apie tėvų nuovargį ar pogimdyvinę depresiją, kur karaliauja idiliški instagramo vaizdeliai. Augindami vaikus susikuriame lūkestį niekada nepavargti, visada būti džiugiai nusiteikę ir mėgautis kiekviena motinystės ar tėvystės akimirka. Deja, pasaulis ne tik rožinis, jame yra visokių spalvų. Vaikai ne visada būna meilūs, geranoriški, tvarkingi – susiduriame su pilvuko skausmais, bemiegėmis naktimis, kaprizais, pykčio protrūkiais, o tada dar imame graužtis, kad mes, kaip tėvai, kažkur suklydome ir kažką padarėme negerai.
Pirmuose knygos puslapiuose glūdi testas, padėsiantis nustatyti, ar esate itin jautrus. Tačiau net jei rezultatas bus neigiamas, tikrai nerekomenduoju padėti šios knygos į šalį. Autorė jautriai ir su humoru, pateikdama ir kurioziškų asmeninių istorijų, pasakoja apie tėvystės iššūkius, o tai aktualu kiekvienam vaikus auginančiam žmogui, kuris bent kartą pasijuto pavargęs.
Jei jaučiatės pavargę – prašykite pagalbos. Vėlgi norisi pabrėžti, kad tai turėtų daryti ne tik itin jautrūs asmenys. Senų senovėje gyvenome bendruomenėse, kur vaikus prižiūrėdavo visas kaimas – vyresni vaikai, dėdės, tetos, seneliai, kaimynai. Dabar, kai gyvename kur kas labiau izoliuotai, tokios prabangos neturime. Gerai, kai į pagalbą gali ateiti seneliai, tačiau kaip suktis, kai jie už kelių šimtų kilometrų? Žinoma, idealiu atveju vienas kitam padeda partneriai, tačiau derinti darbus ir vaikų priežiūrą ne visada yra paprasta. Nemažą dalį naštos perima ir vaikų priežiūros įstaigos – lopšeliai ir darželiai, bet kur dar likusi galybė buities darbų ir rūpesčių…
Autorė teigia, „kad ir kokios būtų galimybės gauti vaiko priežiūrą ne namuose, dar lieka apsvarstyti idėją pasisamdyti ką nors, kas padėtų namuose būnant su kūdikiu ir jam paaugus“. Taip, suprantu, skaitydama šiuos žodžius aš irgi irzau: „O, jei tik mano galimybės tai leistų.“ Šis patarimas neblogas, bet galioja tik nedidelei daliai žmonių, kurie gali sau leisti pasisamdyti auklę ar namų tvarkytoją. Laimė, knygoje yra ir žemiškesnių patarimų.
„Ką daryti, kai patyrėte perkrovą? Pastebite, kad darotės irzlus ar jaučiate, kad daugiau nebeištversite. Jums reikia pertraukėlės, bet ji neįmanoma. Negalite palikti kūdikio vieno. Arba reikia prižiūrėti kartu žaidžiančius vaikus. O gal laukiate, kol grįš namo paauglys, nes su juo „reikia pasikalbėti“.
Štai kodėl jums reikia pagalbos, kuria galėtumėte pasikliauti. Bet tarkime, kad šią akimirką jums niekas negali padėti.
Ką daryti tokiomis sunkiomis akimirkomis:
- Pakeiskite vietą ar veiklą su vaiku – išeikite į kitą kambarį, sėskite į automobilį ir važiuokite, eikite į parduotuvę ir panašiai.
- Viena mažų vaikų mama pasiūlė: pamyluokite vaikus – tai malonu ir lengviau negu jų klausytis!
- Jei jūsų vaikas džiaugsmingai užsiėmęs kokia nors veikla, nors kelias minutes atsiloškite ir paskaitykite ar tiesiog paspoksokite į tuštumą. Nepulkite imtis kokių nors darbų.
- Galite man nepritarti, bet itin jautriems tėvams aš rekomenduoju pasodinti vaikus prie kokybiškų televizijos programų, vaizdo įrašų ar kompiuterių, kol patys ilsėsitės – prigulti vertėtų ten, kur vaiką galėtumėte matyti ir girdėti. Kad ir koks blogis būtų televizija, išsekę itin jautrūs tėvai gali būti pernelyg griežti savo vaikams.
- Lėtai giliai įkvėpkite. Išpūskite orą per burną, tada kitas įkvėpimas bus gilesnis. Jei norite, galite įsivaizduoti, kad išpučiate visus jums stresą keliančius dalykus.
- Užsiplikykite puodelį arbatos.
- Pasidarykite greitą pėdų masažą.
- Atgaivinkite savo pojūčius: pauostykite ką nors maloniai kvepiantį, pažiūrėkite į ką nors gražaus, įsijunkite mėgstamą muziką, suvalgykite skanų sveiką užkandį, apsirenkite patogiai, pavyzdžiui, pižamą ar treningus.
- Apkabinkite ką nors, kas sutinka būti apkabintas – vaiką ar suaugusįjį, – ir laikykite apkabinę visą minutę, jei tik galite. Apkabinimas yra malonus, nes sumažina streso hormonų kiekį, skausmą, aukštą kraujospūdį ir tikimybę susirgti, didindamas oksitocino, nuo kurio žmonės visada pasijunta geriau, kiekį.
- Padarykite tempimo pratimų. Pasilenkite ir palieskite grindis, tada lėtai atsitieskite, jausdami, kaip išsitiesia kiekvienas stuburo slankstelis. Galite išsižioti taip, lyg riaumotumėte, tada veidą atpalaiduokite. Jei jūs mokate jogos pratimų, nors ir vieną poziciją, šią akimirką jie gali padėti.
- Jei būtina, paprasčiausiai nueikite į vonios kambarį (jei vaikai tokie dideli, kad juos būtų galima palikti vienus), vaikai tai supranta.
- Po ranka turėkite gerą knygą ar būkite pasiruošę pasiklausyti audioknygos, kad galėtumėte kartais minutėlei atsiversti ir šiek tiek paskaityti, – turėsite ko laukti pasitaikius tinkamai akimirkai.
- Paskambinkite ar parašykite geram draugui, vien pasisveikinkite.
- Nesivaržykite ir išsiverkite.
- Viena mama pasiūlė įsivaizduoti, kad esate burbule arba milžiniškame apsauginiame kamuolyje, tad kai vaikai ant jūsų šokinėja (fiziškai ar perkeltine prasme), jie tiesiog atšoka, o jautri jūsų nervų sistema lieka apsaugota.
- Pamedituokite tame pačiame kambaryje kaip ir jūsų vaikas ir nesierzinkite, kai jums trukdo. Paaiškinkite, kad medituojate – jums „ypatinga pertraukėlė“. Kartais tai gali greitai nuraminti esančius šalia jūsų.
- Išeikite kur nors su vaiku, ypač į lauką. Gamta stebėtinai ramina, ar bent jau padeda pakeisti energiją. Veikiausiai turėtumėte atsispirti pagundai rūpintis kokiais nors reikalais ar eiti į kitą dirginančią aplinką, kur ir jūsų vaikas gali persitempti.
- Pasitikrinkite, ar geriate užtektinai skysčių, ar jūsų paskutiniame patiekale ar užkandyje buvo užtektinai baltymų. Jums reikia to paties kaip ir vaikui: poilsio, maisto ir vandens.
- Dabar pagalvokite apie savo mėgstamas vienos penkių minučių pertraukėles ir jas užsirašykite.
„Atsiverskite šį sąrašą, kai būsite pernelyg įsitempę, kad galėtumėte galvoti. Viskas bus apmąstyta iš anksto.“
Labai naudinga yra tai, kad patarimai skirstomi ir pagal atitinkamas vaiko amžiaus grupes. Pavyzdžiui, jei auginate kūdikį – jums svarbu vengti socialinės izoliacijos: „Žmonėms – ir itin jautriems, ir ne – sunkiai sekasi socialinės izoliacijos sąlygomis. Buvimas namie su mažu vaiku nėra visiška socialinė izoliacija, tačiau socialinės sąveikos yra ribotos palyginti su bendravimu su kitu suaugusiu asmeniu.“ Be to, „jei jums tikrai reikia laikinai likti namie vieniems, svarbus geras ryšys su tais, kurie visai dienai išeina. Kai jie grįžta namo, namie likusiam vienam iš tėvų reikia ne tik pagalbos ruošiant vakarienę ar migdant vaiką, bet ir bendravimo su kitu suaugusiu žmogumi.“
Autorė tėvams siūlo apsvarstyti ir vietines galimybes: „Vien išėjimas ir buvimas su kitais tėvais ten, kur prižiūrimi vaikai, gali būti didelė paspirtis ir galimybė susipažinti su kitais, atsidūrusiais tokioje pačioje situacijoje ir radusiais pagalbą <…>. Internetinės mamų ir tėvų grupės jūsų rajone taip pat gali turėti tinkamų minčių.“ Vienas patarimų – bendrauti su kitais tėvais ir keistis vaikų priežiūra – pravertė ir man pačiai. Dabar vaikus prižiūrime pakaitomis su kaimynais, kad galėtume pailsėti, padirbėti ar atsigauti nuo galvos skausmo. Tėvai, nerimaujantys dėl tinkamo darželio ar mokyklos savo vaikui pasirinkimo, knygoje taip pat ras nurodymų, padėsiančių padaryti taip, kad aplinka atitiktų tiek vaiko, tiek jūsų poreikius.
Knygoje išties daug naudingos informacijos įvairaus amžiaus vaikų tėvams, kurie nori padėti sau būti tokie geri tėvai, kokie tik gali. Tačiau man labiausiai patikusi knygos dalis yra apie santykius. Ji tikrai bus vertinga mano klientams ir visiems tėvams, mat tėvystė – iššūkių kupinas etapas, turintis poveikį ir santykiams su partneriu, pradedant darbų pasidalijimu, baigiant intymumu. Retai kur mačiau tiek visiems suprantamos informacijos ir jautrių strategijų, kaip spręsti šiuos sunkumus ar ką daryti, jei nusprendėte pasukti skirtingais keliais. Štai keletas autorės siūlomų konfliktų sprendimo būdų:
- Pasitelkite Johno Gottmano „sušvelnintą pradžią“. Pokalbių metu stebėdamas šimtus porų Gottmanas vertino ir jų fiziologinę būklę. Jis pastebėjo, kad vyrai, veikiausiai itin jautrūs, patiria didžiulį susijaudinimą, kai jų partnerė pasako ką nors panašaus kaip: „Brangusis, mums reikia pasikalbėti“. Baisu. Pradėkite nuo šiltų sąsajų, nuo ko nors kito, ką ketinate pasakyti. Nuoširdžiai įvertinkite, bet su tikru dėkingumu, o ne manipuliacijomis. Arba išklausykite rūpestingai paklausę: „Kaip tu iš tiesų laikaisi?“ Kai prieisite prie problemos, nepamirškite humoro.
- Pasirinkite vietą ir laiką, kad niekas netrukdytų, jei diskusija bus ilga. Naudinga kalbėtis gamtoje. Tai suteikia perspektyvos ir „įsižeminimo“, ypač tokiems jautriems žmonėms kaip jūs.
- Būkite atkaklūs. Jei jūsų partneriui atrodo, kad nėra apie ką kalbėti, tvirtai pasakykite, dėl ko negalite jaustis artimi ir kad turite pakalbėti apie tai dabar, arba sutarkite dėl laiko, kada tai padarysite. Būkite tvirti ir dėl savęs, kad abu tiesiog nepamirštumėte to padaryti.
- Kad ir kokia būtų problema, kalbėkite konkrečiai. Pasakykite: „Aš noriu pakalbėti apie tai, kas įvyko tau šįvakar grįžus namo. Galbūt tai ir menkniekis, bet negaliu liautis apie tai galvoti“. Nesileiskite į apibendrinimus, pavyzdžiui, „Mes, regis, atitolome“. Neaptarinėkite elgesio istorijos apibendrindami: „Tu visada taip elgiesi“. Jūs norite žvelgti į ateitį, o ne į praeitį.
- Neleiskite prasivardžiuoti ir nustatyti diagnozių – tai dar vienas garantuotas būdas nukreipti dėmesį nuo konkrečios problemos. „Tu pernelyg obsesyvus-kompulsyvus“; „Tu tiesiog tinginys“; „Manau, to išmokai iš savo motinos“. Ir net: „Tu iš prigimties apkiautėlis“.
- Prisiminkite pertraukėlių svarbą, kai abu esate pernelyg susijaudinę. Pulsas per šimtą? Jums reikia bent dvidešimties minučių atsigauti. Bet neišsivaikščiokite kas sau. Sutarkite, kada grįšite prie diskusijos.“
Tai tik nedidelė dalis to, kas pateikta knygoje „Itin jautrūs tėvai“, tačiau nesinori atskleisti visko ir sugadinti skaitymo malonumo. O skaityti ją išties malonu, nes jautiesi suprastas, ne vienas ir, visų svarbiausia, nesmerkiamas. Tarsi būtum supratingos, tą patį patyrusios bendruomenės narys, sulaukiantis palaikymo.
Šią knygą labai rekomenduoju tiek itin jautriems, tiek ne tokiems jautriems tėvams, nes kažką artimo ir naudingo ras kiekvienas. Vieniems bus aktualesnės atokvėpio pertraukėlės būnant su vaikais, kiti tikrai ras būdų pagerinti išsikvėpusius santykius.