„Kai pirmąsyk klausiau savo įgarsintą romaną „Vilkaširdis“, taip įsitraukiau į pasakojimą, tarsi ne pati būčiau šią istoriją sugalvojusi – ir juokiausi, ir verkiau“, – sako Šveicarijoje gyvenanti bestselerių autorė Ilona Madelaine.
Pokalbis su rašytoja, gerbėjams padovanojusia romanus „Nuodas“, „Viesulas“, „Vilkaširdis“, – apie garsinių knygų įrašymo užkulisius, moterišką draugystę ir pokalbių korteles, kurios gali kitomis spalvomis atskleisti drauges.
Meilės romanus tiesiog ryjate: ne tik skaitote, bet ir klausote garsinių knygų. „Aš visada su ausinėmis“, – esate sakiusi ir suskaičiavusi, kad per gegužę, kai galėjote atsitraukti nuo kompiuterio, perklausėte per šimtą valandų. Ir tik vienoje programėlėje…
Nesu išskirtinė – ne mano vienos gyvenimo tempas toks greitas, kad dažną dieną nepakanka laiko skaitymui. Tačiau turiu patarimą visiems sunkiai užmiegantiems – vietoj skrolinimo vakare atsiverskite knygą. Kad paskutinius tos dienos žvilgsnius mestumėte į romano puslapį, o ne į ekraną – telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Patikėkite manimi – tuomet ir miegas būna kitoks, net sapnai aplanko gražesni.
Dieną visi lekia, tad garsinės knygos leidžia patirti daugiau istorijų – romanų galiu klausyti tvarkydama namus, gamindama valgį, vaikščiodama su savo augintiniu Mistraliu. Per mėnesį jų išklausau galybę. Ne tik savo malonumui – taip iš kitų autorių mokausi rašymo paslapčių, juk nesu baigusi jokių kūrybinio rašymo studijų ar lankiusi kursų. Vienintelės pamokos – lietuvių kalbos ir literatūros pamokos mokykloje.
Tuomet jūs rašėte ne romanus, o…
… eilėraščius. Rašiau tik sau. Tiesiog negalėjau nerašyti. Mokytoja paragino surinkti ant lapukų brūkštelėtus eilėraščius. Buvau tikra padraika, pati neturėjau kantrybės jų surinkti į kompiuterį. Mokytoja šią užduotį patikėjo pavyzdingam klasės draugui, jis turėjo nemažai pavargti, kol iššifravo mano rašyseną. Taip eilėraščiai pateko į Lazdijų rajono konkursą, o kai per vieną renginį netikėtai buvau iškviesta į sceną, sužinojau, kad netgi buvau pastebėta ir pelniau pirmąją vietą. Dabar juokinga prisiminti, kad peržiūrėdama eiles mokytoja mano įrašytą „murziną suknelę“ pakeitė į „gėlėtą suknelę“. Tad ir tuomet nebuvau pernelyg saldi.
Vėliau netgi turėjau savo poezijos skiltį rajono laikraštyje. Tačiau lioviausi kurti eiles, kai atsiverčiau vietos kūrėjų poezijos rinkinį ir pamačiau, kad redaktorė jas perrašė nieko su manimi nederindama. Taip buvau įskaudinta, jog nuo tada nekuriu poezijos.
Tačiau poetės gyslelė išliko – viename interviu esate užsiminusi, kad erotines scenas rašote kaip eilėraštį.
Meilės scenas rašau tarsi poeziją. Jos turi būti gražios ir nevulgarios, bet kartu atviros, grynos ir tikros iki kraujo. Kai rašau, kaip herojus myli, ilgisi ar kenčia, man svarbus žodžių skambesys.
Pataisėte: ne erotines, o meilės scenas. Kodėl pykstate, kai jus pavadina erotinių knygų rašytoja?
Žanrą apibrėžia ne sekso kiekis! Meilės romanas ir erotinis romanas – du skirtingi literatūros žanrai. Tie, kas mano knygas vadina erotinėmis, nori jas sumenkinti. Kodėl vyrų, kurių knygose yra intymių scenų, niekas nevadina erotinių romanų autoriais? Aš rašau meilės romanus. Jų dėmesio centras – meilės linijos vystymas. Istorija gali rutuliotis bet kokiame socialiniame, istoriniame ar fantastiniame kontekste.
Nepamenu, kokios diskusijos klausiausi, bet įsirėžė viena frazė: moteris atsiprašė literatūros kritikų, kurie jai nepritartų, tačiau prisipažino knygas matuojanti emocijomis. Nustebau – o kaip kitaip gali pamatuoti? Supratau, kokie mes skirtingi. Bet kam reikia atsiprašinėti, jei knygose ieškai emocijų? Kodėl visi taip mielai kalba apie aukštąją literatūrą ir trypia kitus žanrus? Menkindami kitus netampame didesni.
Meilė – vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Meilės romanai formuoja pozityvų požiūrį į tarpusavio santykius, emocinį artumą, pasitikėjimą ir seksualumą. Savo istorijomis siekiu įgalinti skaitytojas, noriu, kad jos patirtų kuo daugiau emocijų – pasidžiaugtų, bet kartais joms ir paskaudėtų. Man patinka skaitytoją šiek tiek pakankinti. Noriu, kad užvertusi paskutinį puslapį ji galėtų su palengvėjimu atsikvėpti: „Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.“
Pokalbį pradėjome nuo garsinių knygų. Kadangi jų klausote daug, kokias tendencijas pastebėjote?
Garsinės knygos itin populiarios – žmonės įvertina, kad ausines gali užsidėti bet kada. Kinta ir įrašų mados. Anksčiau istoriją įskaitydavo vienas aktorius, net ir tais atvejais, kai romane pasakojama iš dviejų herojų – vyro ir moters – perspektyvos. Dabar ne tik įskaito du aktoriai, bet ir jie stengiasi įsijausti į savo herojų emocijas. Pastaruoju metu romanai įrašomi dar sudėtingiau – į studiją kviečiama daugiau aktorių, kuriama garsinė atmosfera. Tarkim, jei veiksmas vyksta smuklėje, girdėti šurmulys ir bokalų žvangesys. Svajoju, kad kada nors taip būtų įgarsintas ir mano romanas.
Šių metų pradžioje prabilo romano „Nuodas“ veikėjai, o ką tik – šį pavasarį pasirodžiusio romano „Vilkaširdis“ herojai. Kas jums buvo svarbiausia, kai aktoriai sėdo jų įgarsinti?
Klausytojai turi patikėti istorija. Norėjau, kad aktoriai ne tik perskaitytų su kokia emocija herojai ištaria vieną ar kitą frazę, bet ir kad šie žodžiai taip ir nuskambėtų – liūdnai, džiaugsmingai, šaltai. Tarkim, jei knygoje parašyta, kad herojė kažką pasako cypliu balsu, taip aktorė ir turi ištarti frazę. Žinau, kad tai sudėtinga, bet noriu klausytojams suteikti pačią geriausią patirtį.
Mortą „Vilkaširdyje“ įgarsino aktorė Milda Gečaitė. Pagal jūsų debiutinį romaną „Nuodas“ sukurtame filme ji vaidino pagrindinės herojės bičiulę Gytę.
Po filmo pasirodymo su Milda susipažinau, pastebėjau, kad ji primena Mortą – moteriška ir drąsi. Kai instagrame dar pamačiau vieną aktorės įrašą, kur ji vaidino pasitikinčią moterį, supratau, kad ji – mano Morta. Tiesa, po testo studijoje suabejojau… Bet ir man pačiai ne kartą gyvenime prireikė antro šanso. Kaip gerai, kad aktorę pažinojau, galėjau jai papasakoti, kaip įsivaizduoju savo heroję. Milda sutiko pabandyti dar kartą. Labai džiaugiuosi, nes klausydama jau įgarsinto „Vilkaširdžio“ girdėjau Mortą. Milda atliko nuostabų darbą.
O kaip pavyko rasti jai partnerį?
Įrašų studijos darbuotojams, kaip visada, papasakojau, kokie tai personažai, kokie jų charakteriai, kokio tipažo aktorius tiktų. Pasiūliau išbandyti vieną labai charizmatišką vyrą, kurio balsas mane sužavėjo, net neabejojau, kad jis – tikras Agnius. Tačiau kai studija atsiuntė kelių aktorių testus, man užteko išgirsti, kaip Daumantas Ciunis ištaria romano pavadinimą, iškart supratau – tai jis. Užteko vieno žodžio. Rezultatas – medus ausims.
Taip džiaugiausi pavykusiu įrašu, kad jį net paleidau savo kaimynei Ženevoje. Aišku, parinkau vietą, kur girdėti Agnius. Nors nesuprato nė žodžio, jos antakiai tik šoktelėjo į viršų: „Koks balsas!“
Kai pirmąsyk klausiau įgarsintą savo romaną „Vilkaširdis“, taip įsitraukiau, tarsi ne pati būčiau šią istoriją užrašiusi – ir juokiausi, ir verkiau. Prisipažinsiu – Agnių net įsimylėjau. Nežinau, kokią diagnozę nustatytų gydytojas.
Jūsų romanuose labai ryški moteriškos draugystės linija – visos herojės turi ištikimų draugių, kurios gelbsti sunkiomis akimirkomis. Pati taip pat turite daug draugių, instagrame dalinatės, kaip smagiai drauge leidžiate laiką. Ką duoda jų draugija?
Turiu nemažą draugių būrį, į Ženevoje gyvenančių lietuvių kompaniją įsiliejo ir kitų tautybių moterys. Mes ne tik susitinkame praleisti vakaro, bet ir drauge keliaujame. Moteriškoje draugijoje gauni to, ko tuo metu labiausiai reikia. Pradedi pasakoti kokią absurdišką situaciją, kuri jau seniai neduoda ramybės, ir pamatai ją iš kitos pusės, pradedi kvatoti iš savo problemos. Po tokių pasibuvimų grįžti nusinulinusi ir pradedi gyventi iš naujo. Tiesa, mano vyras turi savo draugų kompaniją. Visiems reikia pasikalbėti.
Atstoja psichoterapiją?
Visiškai. Kaip ir knygos, beje.
Ar draugių vakarėliai įkvėpė mintį sukurti begėdiškų klausimų korteles draugėms?
Kadaise man buvo kilusi tokia mintis, bet ji taip ir nesubrendo. Sulaukusi leidyklos pasiūlymo, nesakiau „nedarysiu“, bet sumanymą priėmiau skeptiškai. Visą vasarą ši idėja neišėjo iš galvos, apie tai vis pasvarstydavau. Kartą kalbėjau su drauge, jai papasakojau apie šią kirbėjusią mintį ir nustebau, kaip aistringai ji reagavo – būtinai reikia. Tada jau rimtai susimąsčiau. Norėjau, kad tai būtų ne vien tik klausimai. Su draugėmis Šveicarijoje dažnai išsitraukiame pokalbių korteles ir ne kartą esu patyrusi, kokius praeities etapus, gilius pokalbius ir pamąstymus paskatina tokie žaidimai.
Kaip gimė klausimai?
Kaip ir visada – bendraujant su draugėmis. Gavau pasiūlymų ir iš begedes_dienorastis sekėjų. Taip atsirado keli puikūs klausimai. Kitus padiktavo gyvenimas. Gal kažkam pasirodys nevykęs klausimas apie mėgstamiausią tušą, bet tokį su draugėmis esame aptarusios – ir kvatojome taip, kad daugumai mūsų tušas ėmė tekėti per skruostus. Ar tai ne tikras tušo atsparumo testas? O kai kuriuos klausimus pasiskolinau iš savo romanų – juos ten užduoda mano herojai! Bet tikrai nereikia būti perskaičius mano knygas, kad į juos atsakytum. Svarbiausia, kad užsimegztų turiningas pokalbis.