Lietuvos Venecija vadinama Mingė, kelionė Vilhelmo kanalu, kafija ir kiti išskirtinumai – vis daugiau keliautojų atranda Mažąją Lietuvą ir leidžiasi į keliones po šį ypatingą kraštą. Dar geriau pažinti šias istoriškai ir kultūriškai išskirtines vietas padės sugrįžtanti ypatinga rašytojo Hermanno Sudermanno (1857–1928) knyga „Kelionė į Tilžę“. Ypač šis kūrinys svarbus šiandien, kai dalis Mažosios Lietuvos, iš kurios atkeliavo spausdintas lietuviškas žodis, mums nepasiekiama.
„Kelionė į Tilžę“ tikrai neprimena nuobodžios klasikos, bet įsuka į dramų ir aistrų kupiną meilės trikampį. Šilokarčemos, dabartinės Šilutės, apylinkėse gimęs ir augęs rašytojas jausmingai ir atmosferiškai atskleidžia vietinių gyventojų, lietuvininkų, likimus ir ypatingą vietos dvasią, kur maišėsi vokiškas miesto ir lietuviškas kaimo pasauliai. Dar vienas įdomus faktas – istorikai spėja, kad būtent „Kelionė į Tilžę“ išpopuliarino ir šiandien lietuvių mėgiamą vardą Indrė.
Kuo ypatinga ir dėmesio verta H. Sudermanno „Kelionė į Tilžę“?
Siužetai iš gydytojo kasdienybės
Tarsi iš kasdienybės atkeliavę istorijos, o personažų poelgiai ir apmąstymai labai primena šių dienų žmones – taip atsiliepia skaičiusieji „Kelionę į Tilžę“. Iš tiesų daugelis H. Sudermanno istorijų atkeliauja iš realybės. Paauglystėje H. Sudermannui teko nutraukti mokslus dabartinėje Lenkijoje esančioje Elbingo gimnazijoje, tad jis sugrįžo į gimtąją Šilokarčemą ir įsidarbino vaistininko pameistriu. Būtent vaistinėje jis susipažino su garsiu krašto gydytoju Arthuru Kitteliu, kuris ir papasakojo H. Sudermannui iš pirmų lūpų girdėtą istoriją, tapusią „Kelionės į Tilžę“ pagrindu.
Pasakojimas nukelia į XIX a. 8 dešimtmečio pradžios žvejų kaimelį, kur gyvena graži ir darbšti Anso, Indrės ir jų trijų vaikų šeimyna. Namiškiai sukasi įprastiniuose darbuose, atrodo, nieko netrūksta, bet į kasdienybę įsisuka nuobodulys ir pasirodžiusi samdinė Bušė ne tik apsuka Ansą aplink pirštą, bet ir įkalba nuskandinti Indrę jiems Nemunu plaukiant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyksta, nes kelionėje Ansui atsiveria akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona. Tačiau šeimos ramybė jau sugriauta… Visa tai H. Sudermannas pasakoja išlaikydamas fotografišką pastabumą, pasitelkdamas šmaikščią ironiją ir humorą, o kartu įpindamas ir šiek tiek melodramos.
Valdingos moterys ir ryžtingi vyrai
Tokiomis šuolaikinėmis kategorijomis galėtume apibūdinti H. Sudermanno personažus. Įspūdingą kelionę į Tilžę žymi ne tik įvairių nuotykių ir net detektyvinių elementų paženklinti kilometrai, bet ir vidiniai, o kartu ir visuomenės pokyčiai. Indrė ir Ansas plaukia į didmiestį pažiūrėti tų laikų stebuklo – nutiesto geležinkelio, kuris pakeis senojo pasaulio tvarką ir daugelio žmonių gyvenimo būdą. Miesto gaudesį pamačiusi pora pradeda svajoti, kaip su traukiniu nuvyks net į Berlyną ir pamatys patį kaizerį. Vokiško didmiesčio gausmas, prabangūs audiniai ir cukrainės iškyla tarsi kontrastas atšiauriai pamario gamtai ir skurdžiai žvejų kaimo gyvensenai.
„Kelionėje į Tilžę“ stebina ne tik unikali vietos dvasia, bet ir žmonių charakteriai, kuriuos formuoja kukli buitis, o kartu iš miesto atkeliaujantys prūsiškos gyvensenos ženklai. H. Sudermanno personažai – stiprūs ir valingi žmonės, iš visų jėgų kovojantys dėl savo laimės, ir net pralaimėję neprarandantys vilties ir pasitikėjimo savimi, pasiryžę ir toliau grumtis su naujais išbandymais. Įspūdį daro moterys – jos stiprios, valdingos ir seksualios, savo moterišką vertę suvokiančios kaip viršenybę. Tokioms moterims imponuoja veržlūs, ryžtingi, likimo iššūkius drąsiai pasitinkantys vyrai.
H. Sudermannas meistriškai įsigilina ir atskleidžia veikėjų psichologiją – instinktus ir tamsiąsias sąžinės puses, vedančias į nuolatinę kovą po saule. Rašytojas mokėjo lietuvių kalbą, keliaudamas po apylinkes betarpiškai bendravo su lietuvininkais, tad veikėjų paveikslus kūrė remdamasis sutiktais vietiniais arba net dalyvaudamas Šilokarčemos teismuose, kur dramų ir kasdienio gyvenimo detalių tikrai netrūko.
Indrės vardą išpopuliarino „Kelionė į Tilžę“?
Daugelis knygoje „Kelionė į Tilžę“ minimų vardų šiandien jau istorija, bet tekste sutiktas ir dabar visoje Lietuvoje populiarus Indrės vardas kelia nuostabą. Klaipėdos krašto istorikė Silva Pocytė yra iškėlusi versiją, kad H. Sudermannas sugalvojo Indrės vardą ir prisidėjo prie jo populiarumo. Mat, tyrinėtojai neranda šio vardo istoriniuose šaltiniuose ar Klaipėdos krašto kapinių įrašuose.
Kai kurie tyrinėtojai Indrės vardą sieja su lietuvišku žodžiu nendrė. Galbūt H. Sudermannui buvo svarbus Indrės ir nendrės sąskambis. Nendrė ir talžoma smarkiausių vėjų nelūžta, o linksta, tad ši metafora taikliai atspindi ir Indrės, nepalaužiamos moters, charakterį.
Oskaru apdovanotas filmas
H. Sudermannas pelnė pripažinimą Vokietijoje, jo pjesės dažnai statytos teatruose, sukurta daugiau nei 30 filmų, kai kuriuose jų vaidino tokios žvaigždės kaip Giulietta Masina, Greta Garbo ar Marlene Dytrich. Lietuvos skaitytojams geriausiai žinomas Arūno Žebriūno filmas „Kelionė į rojų“ ar Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“, bet turbūt menkai kas žino, kad 1927 metais vokiečių režisieriaus Friedricho Murnau pagal šį kūrinį sukurtas filmas „Saulėtekis: daina apie du žmones“ pelnė net tris „Oskaro“ statulėles. Tiesa, lietuviškų ženklų režisierius neakcentavo, filme veikia abstraktūs personažai – Vyras, Žmona ir Moteris iš miesto. Apdovanojimą pirmojoje „Oskarų“ ceremonijoje pelnė pats filmas, pagrindinio vaidmens atlikėja Janet Gaynor, įkūnijusi Indrę, ir geriausias operatoriaus darbas. Ansą Balčių, žvejį iš Vilviškių kaimo, filme įkūnijo kino žvaigždė George’as O’Brienas, įamžintas Holivudo šlovės alėjoje.
1939 metais „Kelionę į Tilžę“ ekranizavo Veitas Harlanas, dalis filmavimo darbų vyko šiame mieste. Tad šiandien, kai didelė Tilžės dalis sunykusi ir į miestą praktiškai neįmanoma patekti, šio filmo kadrai yra unikalus žvilgsnis į prarastąjį miestą.
Pūgos ir alaus atvesti į Lietuvą
„Gražiausia buvo tai, ką man davė mano vargana lietuviška Tėvynė“, – jau sulaukęs brandaus amžiaus atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“ rašė H. Sudermannas, iki paauglystės gyvenęs Šilokarčemoje. Tiesa, rašytojo šeima šiuose kraštuose atsidūrė gana netikėtai. H. Sudermanno tėvai buvo menonitai – anabaptistų atšaka, nepasitenkinusi protestantų reformomis ir siekusi didesnių pokyčių. Menoitai save laiko pacifizmo ir neginkluoto pasipriešinimo šalininkais, netarnauja kariuomenėje. Taigi šiai religinei grupei priklausančiam H. Sudermanno tėvui teko palikti Nyderlandus. Aludaris pėsčiomis keliavo į Rygą, tačiau dėl stiprios pūgos įstrigo Šilokarčemoje. Išsikalbėjęs su vietiniais jis priėmė pasiūlymą dirbti pas Macikų aludarį ir į Prūsijos provinciją parsigabeno žmoną.
Sulaukęs pripažinimo ir prasimušęs į visuomenės elitą, H. Sudermannas apsigyveno netoli Berlyno esančiame didžiuliame Blankenzės dvare. Mėgo keliauti ir iš kelionių sugrįždavo su meno kūriniais, sukaupė nemenką kolekciją, tačiau jau vėliau prisiminimuose pripažino, kad sunkiausiais gyvenimo momentais visuomet sugrįždavo į gimtąsias vietas. Būtent Mažoji Lietuva įkvėpė kūrinius, pelniusius H. Sudermannui pripažinimą.