Dar niekas Lietuvoje apie Turkiją ir gidų darbą nerašė taip atvirai ir drąsiai, kaip Aušrinė Šėmienė ir Justinas Simanavičius. Debiutiniame romane „Virš abiejų pasaulių“ (išleido BALTO leidybos namai) jie papasakojo daugybę tikrais įvykiais ir istoriniais faktais paremtų istorijų, o Turkiją parodė visai kitokią, nei reklaminiuose atvirukuose.
Gido darbas daugeliui atrodo tarsi nesibaigiančios atostogos. Tai tiesa ar mitas?
Aušrinė: Mitas.Knygoje į vienos turistės lūpas įdėjau frazę, kurią dažniausiai tekdavo girdėti: „Koks geras jūsų darbas – pasivažinėji, pašneki į mikrofoną ir viskas…“ Panašiai ir man atrodė, kol to darbo nedirbau. Žurnalisto karjera trumpa, kaip balerinos, bet suteikia tokios patirties, kuri gali praversti ir kelionių vadovams, todėl pasimokiau, įgijau gido kvalifikaciją, pasiruošiau ir, kupina rožinių svajonių apie tai, kiek daug įdomaus papasakosiu turistams, išvykau darbuotis į Turkiją. Ieškojau geresnio gyvenimo, kaip Izabelė mūsų knygoje. Tačiau greitai supratau, kad gido darbas – tai prakaitas, chaosas, kartais absurdiškos, kartais juokingos, kartais kraupios istorijos. Ir – nežmogiškas nuovargis. Knygoje pasakojame apie vieną smalsią močiutę, kuriai viskas įdomu, bet tokių turistų reta. Užtat kiekvienoje grupėje atsirasdavo suaugęs žmogus, kuriam turėdavau atstoti mamą – tiesiogine prasme už rankos vedžiodavausi po Stambulą, kad nepasiklystų. Gidui tenka būti ir vadovu, ir organizatoriumi, ir psichologu, ir advokatu. Po kelių sezonų supratau, kad tai – ne darbas, o ekstremalaus išgyvenimo realybės šou. O va, Justinas moka visame tame gyventi.
Justinas: Mėgstu judėjimą, gyvenimo srovę, socialinį adrenaliną. Mano gyvenimas chaotiškas, panašus į Stambulą. Kaip sako vietiniai, – organizuotas chaosas. Būdamas daugmaž aštuonerių jau žinojau visų pasaulio valstybių sostinių pavadinimus, nes į rankas atsitiktinai pateko mažasis pasaulio atlasas. Sulaukęs pilnametystės ėmiau tranzuoti po Europą ir Vidurio Rytus. Stambule pirmąkart atsidūriau būdamas naivus devyniolikametis iš gilios provincijos. Tuomet visiškai nesupratau šio magiško miesto. Maniau, nesugrįšiu niekada. Tačiau po penkerių metų, kelionių organizatoriaus interneto puslapyje ieškodamas „viskas įskaičiuota“ atostogų, pamačiau darbo skelbimą. Dviejų mėnesių gido karjera Antalijoje virto keletu vietinio gyvenimo realybės metų.
Įdomi judviejų knygos autorystė: Aušrinė tapo teksto autore, o Justinas – idėjos bendraautoris. Kaip tai susiklostė?
Justinas: Viskas įvyko mūsų su Aušrine pažinties vakarą.Po ilgos, karštos ir ilgos darbo dienos nutariau atsipalaiduoti draugo bare, kur nesilanko turistai. Tai bohemiška plepalų ir paskalų vieta Alanijoje. Pastebėjau moterį, besišnekučiuojančią su baro savininku, ir pagalvojau, kad ji lietuvė. Tad įsiveržiau į pokalbį.Gana greitainutarėme, kad reikia ką nors sukurti – gal scenarijų, gal knygą apie lietuvių gyvenimą Turkijoje, nes šioje šalyje gyvenimas toks intensyvus, kad margaspalvės istorijos čia tampa tiesiog kasdienybės dalimi. Srovė buvo itin galinga – įvykis vijo įvykį, nutikdavo įvairiausių istorijų, tačiau jos skęsdavo, pasimiršdavo. Su kolegomis gidais ir vietiniais vis pakalbėdavome, o kas jeigu visa tai būtų užrašyta? Aušrinė buvo kaip tik tas žmogus, su kuriuo norėjosi bendradarbiauti.
Aušrinė: Parašyti knygą niekada nebuvo mano svajonė, bet Justinas mokėjo užgauti tam tikras stygas. Sakoma, kad buvusių žurnalistų nebūna – matyt, tai tiesa, nes aš, kaip skalikas, nulėkiau paskui grobį – kerinčią istoriją apie didžiausią visų laikų viešnamių magnatę, pasakiškai turtingą ir charizmatišką personą Matildą Manukian. Dabar jos vardą galima aptikti vikipedijoje, bet anksčiau Turkijoje žmonės apie ją kalbėjo pašnibždomis. Buvo sunku surasti net jos kapą, prie kurių, anot legendos, vyksta stebuklai. Paskui gavau patį geriausią savo gyvenime interviu iš kitos turkės, po kurio sėdėjau kaip pamauta ant mieto, netekusi žado. Jos pasakojime atsispindėjo tam tikri turkių padėties niuansai, kurie dažnai nutylimi. Supratau, kadkiekviena moteris turi turėti tris ginklus: ironiją, storą odą ir gebėjimą su šypsena visus pasiųsti velniop. Na, dar kad ir kas benutiktų, turi išgyventi.
Po truputį šios dvi labai stiprios istorijos susiliejo su knygos apie gidų darbą siužetu. Joks žmogus negali sugalvoti geriau nei gyvenimas. Tik, kad būtų įdomiau skaityti, kai kurias istorijas sujungėme, tam tikrose vietose kelių žmonių bruožus priskyrėme vienam arba atvirkščiai, padalijome keliems veikėjams. Įdėjome ir kai kuriuos savo bruožus, žinoma, ne pačius gražiausius.
Kokia atrodo toji lietuvių pamėgta Turkija, ilgiau ten pagyvenus?
Justinas: Turkijoje man kartais atrodydavo, kad gyvenu tragikomiškame seriale ar Almodovaro filme. Kai su Aušrine sėdome prie knygos rašymo, nieko net nereikėjo išgalvoti, teko tik pasukti galvą, kaip visa tai sudėti į vieną kūrinį.
Aušrinė: Kai ilgai gyveni šalyje, atsiveria visai kitoks vaizdas nei turizmo ryklių kruopščiai sudėliotuose reklaminiuose atvirukuose. Viską imi matyti be turistinio cukraus glaisto. Beje, Turkija retai būna saldi, veikiau ji aitri kaip aci biber – aštrūs turkiški pipirai, kuriuos patiekia prie mėsos. Mūsų knyga – kaip turkiškas kebabas: dalis – mėsos, dalis – duonos ir dalis prieskonių. Kai ką ir nutylėjome, nes tikrovė per daug keista, kad būtų galima ja patikėti. Tačiau galite būti tikri – visos turistinės vietos – lengvai atpažįstamos, o faktai – patikrinti.
Kodėl jums buvo svarbu parodyti abi šalies puses – blizgančią ir tamsią?
Aušrinė: Jei būčiau parašiusi tik apie palmes ir baseinus, skaitydama užmigčiau trečiame puslapyje. Tikroji Turkija – kaip turkiška kava: saldi, bet su tirščiais, kurie neretai įstringa tarp dantų ir negali jų iš ten iškrapštyti.
Justinas: Mūsų knygos pagrindiniai veikėjai į Turkiją įkrito ne visai suprasdami, kas ir kaip. Čia labai daug spalvų, atspalvių, pusių ir puselių, niuansų ir niuansėlių. Šios šalies siela yra poetiška, vaiskiai šviesi, aklinai tamsi, bet labai gili ir sudėtinga. Tikiuosi, kad bent akies krašteliu skaitydami į ją užmesite akį.
Kuris iš judviejų yra geriau ištyrinėjęs šešėlinę Turkijos pusę?
Aušrinė: Žinoma, Justinas! Man kartais pritrūkdavo drąsos. Nors, kai feisbuke pasidalydavau įspūdžiais iš aplankytų vietų, daug kam plaukai ant galvos pasišiaušdavo: kaip išdrįsai?! Galėjo visko nutikti! Iš tiesų galėjo. Turkija moteriai ne pati saugiausia vieta. Lytis apriboja. Be smalsumo dar reikia turėti proto. Žinoma, mane tai labai nervina.
Justinas: Man kartais proto pritrūkdavo ir stačia galva nerdavau į kvailus poelgius. Laimei, jie pasibaigė sėkmingai. Gal – kartais tragikomiškai, bet svarbiausia – laisvėje. Apie Turkiją sklando gausybė stereotipų,šios šalies kultūroje daugelis elgesio normų vis dar tabu,tačiau joje daug vidinės laisvės, atsipalaidavimo, tolerancijos ir įvairovės, kol santykiai yra tarpasmeniniai, neformalūs. Stambule, eidamas Istiklalio gatve gali suskaičiuoti gal šimtą skirtingų gyvenimo būdo modelių – nuo labai konservatyvių iki labai marginalių, nuo arabeskų iki progresyvaus techno. Visi šie gyvenimai susijungia į vieningą dermę. Tad netgi toks sudėtingas žmogus kaip Ajus gali surasti sau terpę, kurioje gali būti savimi. Aišku, kartais užsimaskuodamas.
Išvydus tamsiausius kampelius, atskleidus nepatogias tiesas, kartais rizikuojama prarasti pagarbą vietinei kultūrai. Ar jums buvo iškilęs toks pavojus?
Justinas: Turkų kultūroje yra tiek daug dalykų, kuriuos aš kartais netgi liguistai idealizuoju, tad man su kritišku žvilgsniu sunku. Suvokiu, kad ne visai objektyviai vertinu, kad realybė yra gerokai juodesnė. O tada tamsūs dalykai išnyra netikėtais pavidalais. Lieka tik verkšlenant juos priimti. Paskui viską pamiršti – taip ir sukasi gyvenimo ratas.
Aušrinė: Man svarbu matyti grožį, bet tuo pačiu ir suprasti, kiek prakaito, chaoso slypi už instagraminio vaizdo. Norėčiau, kad ir kiti mokėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp pagarbos šaliai ir kritiško žvilgsnio. Pagarba šaliai atsiranda, kai nuoširdžiai nori pažinti žmones ir sužinoti, kaip jie gyvena, o kritiškas žvilgsnis – kai dvidešimtą kartą koks nors vietinis bando tave apmauti.
Šiemet Turkiją supurtė smarkūs žemės drebėjimai. Ar teko kada nors tai patirti, kaip dreba žemė?
Aušrinė: Neteko, bet labai norėjau, kad mūsų knygoje tai atsispindėtų kone kinematografiškai, kad skaitytojas ne tik matytų griūvantį miestą, bet ir pajustų dulkių skonį burnoje. Pripažinsiu – kai kuriuos vaizdus pasiskolinau iš dokumentinių ir kino filmų, o faktus surinkome iš istorinių šaltinių, seismologų prognozių ir stambuliečių pasakojimų, kurie dažnai prasideda nuo „o jei drioksteltų dabar…“. Labai baisu, kai tai gali ištikti bet kada.
Beje, Stambule patyriau ne žemės drebėjimą, o kai ką kita. Ėjau Bešiktašo gatve. Staiga mane apsupo galybė vyrų. Rovėsi gatve kaukdami nesavais balsais, sproginėjo „bombos“, plaikstėsi dūmai… Maniau, viskas, – prasidėjo karas. Netrukus paaiškėjo, kad jie skuba į futbolo klubų „Fenerbahce“ ir „Galatasaray“ rungtynes.
Justinas: Bene kiekvienam Stambulo gyventojui mintis apie žemės drebėjimą šmėsteli kasdien. Ši grėsmė formuoja vietinių gyventojų mąstymą ir jų gyvenimo ritme atsiranda nuojauta, kad ši diena gali būti paskutinė. Kai man buvo septyniolika metų, su draugais ne visai juokais ir ne visai rimtai kalbėjomės kaip ir kada mirsime. Aš pasakiau, kad kai man bus trisdešimt treji, žūsiu per žemės drebėjimą Stambule. Dabar sulaukiau trisdešimt septynerių, bet šį kvailoką paauglišką pokalbį prisimenu iki šiol. Būdamas Stambule žemės drebėjimą dažnai įsivaizduoju, bet dar nepatyriau.
Kokia vieta, jūsų nuomone, yra slapčiausias Turkijos turizmo brangakmenis?
Aušrinė: Dauguma „viskas įskaičiuota“ mėgėjų visą savo atostogų laiką praleidžia už viešbučio tvoros, todėl jų akims slapčiausi Turkijos brangakmeniai nepasiekiami. Pastariesiems užteks žinoti, kad nėra Analijos kurorto! O perlai voliojasi ant kelio, kaip akmenys. Ir toli ieškoti nereikia, pavyzdžiui, Pamukalė – nuvažiuokite ne ryte pasistumdyti su tūkstančiais turistų, o vakare, saulei leidžiantis, ir atsivers kitas pasaulis. Jau nekalbu apie Turkijos rytinę dalį, Juodosios jūros pakrantę ir netgi Stambulo atokesnes vietas. Beje, ir perlų, ir aukso ieškotojai nelaksto gaujomis, jie dirba po vieną. Radę telkinį nerėkia apie jį visam pasauliui.
Justinas: Turkija tokia įvairi, spalvinga, unikali ir autentiška, kad įvardyti vienos vietos neįmanoma. Reikia pačiam patirti, pajusti ir atrasti savo vietas.
Jei reikėtų skaitytoją įtikinti įsidėti jūsų knygą į lagaminą, kokį sakinį pasakytumėte?
Aušrinė: Pasitelksiu citatą: „Gidams šis rojus vasaros mėnesiais virsdavo pragaru.“ O tai, kas gidams yra pragaras, turistams – „viskas įskaičiuota“ atostogos.
Justinas: Siūlau perskaityti tiems, kuriems atrodo, kad darbas gidams – tik atostogos ir kelionės už kurias dar ir mokamas atlygis.