Keliauti galima labai įvairiai – lekiant per pasaulį automobiliu, stebint jį pro lėktuvo langą ar tiesiog mėgaujantis penkių žvaigždučių viešbučio patogumais. Keliautoja, žygeivė ir tinklaraštininkė Diana Gedeikytė-Jakutienė pasirinko lėtesnį pažinimo būdą – kelią pėsčiomis, kuris ne tik vingiavo per Lietuvą, bet ir nusidriekė kalnais iki pat tos akimirkos, kai Himalajų aukštikalnių tyla padėjo subrandinti pirmąją knygą.
Knygos autorę kalbina Ana Treščina.
Su skaitytojais nusprendėte pasidalyti ne tik Manaslu žiedinio žygio detalėmis, bet ir gilesniais apmąstymais. Kuo Himalajai tokie ypatingi, kad po jų norisi ir šiek tiek pafilosofuoti?
Himalajai, Alpės, Andai ar Karakorumas – nesvarbu, kurie kalnai. Visi jie pajėgūs išlupti žmogaus vidų kaip kokį apelsiną ir dar skiltelėmis padalyti. O tu tuomet turi susirinkti save atgal ir nebūtinai gaunasi taip, kaip iki tol buvo. Labai sunku žodžiais nupasakoti tą stiprią euforiją, kurią patiri būdamas aukštai kalnuose, apsuptas galingų, ledu ir sniegu pasidengusių viršūnių ir jausdamasis lyg maža skruzdėlė milžinams po kojų, lyg kosmoso tyrinėtojas, nusileidęs nepažįstamoje planetoje. Po tokių stiprių potyrių nori nenori, bet filosofijos gyvenime atsiranda daugiau.
Dažną žmogų nuo sudėtingesnių kelionių atbaido įvairūs nepatogumai – teks miegoti palapinėje, bus šalta, neturėsiu kur nusiprausti. Ką jiems pasakytumėte?
Tikrai neįkalbinėčiau keliauti taip, kaip jie nenori. Manęs irgi niekas neįkalbinėjo nei aplink Monblaną žygiuoti, nei kopti į Himalajų aukštikalnes. Pati pasiryžau, o kai pasiryžau, niekas manęs sustabdyti nebegalėjo – nei būsimi žygio nepatogumai, nei fiziniai sunkumai. Nes jei tikrai nori, vienaip ar kitaip susitaikai su patiriamais nepatogumais. Bet šiais laikais kelionių variantų yra pačių įvairiausių, ir tai puiku. Patogumų mylėtojai gali rinktis atostogas penkių žvaigždučių viešbučiuose šiltuose kurortuose, suorganizuotas pažintines keliones. Sakyčiau, svarbiausia, kad žmonės keliauja ir pamato platesnį pasaulį.
Jūsų pačios moto pabrėžia ką kita – kad pasaulis atsiveria einantiems pėsčiomis.
Būna, pagalvoju, jog šis suvokimas giliai manyje tūnojo visą mano gyvenimą. Kiek save pamenu, kad ir kokioje naujoje vietoje būčiau, visada norėdavau, jei tik įmanoma, ją tyrinėti pėsčiomis. Nenuginčijamas faktas – ėjimas yra pats lėčiausias keliavimo būdas. Tačiau būtent šis lėtumas man leidžia kokybiškiausiai pažinti aplinką, kurioje judu. Pro lėktuvo langą galima matyti labai plačiai, tačiau tik paviršių. Keliaujant automobiliu, vaizdų būna daug, tačiau tas „daug“ dažnai tiesiog greitai pralekia pro šalį, užfiksuoju tik pavienius, ryškiausius momentus. O kai einu, pasaulis aplink mane sprogsta detalėmis – kvapais, spalvomis, žmonėmis, garsais, pokalbiais, skoniais. Ir tai man labiausiai patinka.
Nuo ko prasidėjo jūsų kelionės?
Būdama devyniolikos metų susitaupiau savo studentišką stipendiją ir nusipirkau kelionę autobusu į Austriją. Tais laikais kelionių agentūrų organizuojamos pažintinės kelionės buvo didelė naujovė. Tai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį. Tuomet pirmą kartą pamačiau ir Alpes. Visa kelione likau be galo sužavėta iki šiol nemažai ką iš jos prisimenu.
Ilgą laiką mano kelionės tokios ir buvo – pažintinės. Vėliau, kol vaikai buvo maži, tiesiog poilsinės. O tada gyvenimas susiklostė taip, kad tris metus iš eilės drauge su viena iš lietuvių komandų dalyvavau Dakaro ralyje. Argentina, Bolivija, Paragvajus, Peru. Kaskart geros trys savaitės darbo media komandoje beveik be pertraukų judant iš vieno bivuako (taip vadinamos ralio stovyklos, kuriose visi jo dalyviai nakvodavo) į kitą įveikiant tūkstančius kilometrų dykumom ir aukštais kalnais, nebūtinai sočiai pavalgius, gerai išsimiegojus ir patogiai jaučiantis. Tai buvo man nauja ir stipri gyvenimiška patirtis, kurios paragavusi supratau, kad tiesiog pažintinių kelionių man nebepakanka. Tada mano gyvenime atsirado žygiai Lietuvoje, o vaikams paaugus, pagaliau leidau sau iškeliauti be šeimos į patyrimines keliones – tokias, kokių tik aš pati noriu. Taip pamažu mano gyvenimą užkariavo žygiai kalnuose.
Nors iš pradžių, kaip esate prisipažinusi, sunkūs fiziniai išbandymai kalnų žygiuose atrodė lyg siaubo filmas…
Buvimą kalnuose galima patirti ir kaip pramogą – tave užkelia keltu, tu pasigroži kerinčia panorama, padarai daug asmenukių ir vėl keltu nusileidi žemyn toliau gyventi savo patogaus gyvenimo. Tačiau kalbant apie suvokimą keičiančias patirtis, tenka pabrėžti, kad jos nutinka tik tada, kai išdrįsti su kalnais susidurti akis į akį. Per kalnus turi eiti savomis kojomis ne vieną dieną. Atlaikyti fizinį krūvį ir nepasiduoti, kai atrodo, kad jau nebegali. Ir tuo pačiu metu sugebėti pamatyti gamtos grožį. Nebijoti panirti į aukštikalnių dovanojamą beveik akliną tylą, kur girdi tik savo kvėpavimą, drabužių čiužėjimą ir giliai viduje bundančius naujus suvokimus.
Iš knygoje esančių dešimties suvokimų pats pirmasis – baimė. Ar baisu išleisti pirmąją knygą?
Visai nebaisu. Labiau vis dar neįtikėtina. Juk išpildžiau savo vaikystės svajonę. Noras parašyti ir išleisti knygą užgimė, kai buvau pradinėse klasėse. Kol pati dar nemokėjau skaityti, daugybę pasakų man buvo perskaitę tėvai. Išmokusi skaityti ryte rijau knygas. Šis pomėgis, matyt, ir įkvėpė man svajonę pačiai parašyti knygą. Pamenu, kaip vaikystėje, sužavėta Kosto Kubilinsko eilėraščių, parašiau poemą apie gaidį, kurią visai neblogai surimavau (bent jau man taip tuomet atrodė). Vėliau, per pusę sulenkusi daug balto popieriaus lapų ir susiuvusi juos per vidurį pasigaminau knygą, kurioje rašiau nuotykių istoriją vaikams. Man rodos, nebaigiau. Visai neseniai pagalvojau, kad reikėtų tėvų namuose pasikuisti po tamsiame kambaryje sudėtus nuo vaikystės užsilikusius savo daiktus, gal gi rasčiau netyčia išlikusius šiuos savo pirmuosius literatūrinius šedevrus. Būtų smagu juos, po daugybės metų, vėl perskaityti.
Žygiuodama Himalajuose nemanėte, kad ši patirtis gali virsti knyga, todėl nerašėte dienoraščio. Kas padėjo atkurti emocijas, kvapus, garsus ir dialogus jau grįžus namo?
Kadangi apie keliones rašau jau dešimt metų, turiu išsiugdžiusi beveik automatiniu tapusį įprotį atkurti detales iš atminties. Turiu gerą vizualią atmintį. Be to, fotografuoju mažne kiekvieną kampą. Iš Nepalo telefone parsivežiau daugiau nei tris tūkstančius nuotraukų ir vaizdo įrašų. Fiksavau ne tik gražius vaizdus ir nustebinusius dalykus, bet ir vietinių žmonių buitį, žygio gyvenimo sąlygas. Savo socialiniuose tinkluose kasdien publikuodavau žygio dienos įspūdžius, tad kai atėjo metas sėsti prie knygos, nebuvo sunku – peržiūrėdavau vaizdus, ir mintyse lengvai atgimdavo daugybė detalių. Prisiminiau net tai, ką užfiksuotomis akimirkomis jaučiau. Vis dėlto kitos mano patyriminės kelionės palydovas bus ir dienoraštis. Kad ir kokią gerą atmintį turėčiau ir kiek nuotraukų padaryčiau, daug dienų trunkančiose tokiose kelionėse būna tiek daug emocijų, įspūdžių, atradimų, pokalbių, pamąstymų, kad visko šimtu procentu prisiminti neįmanoma.
Kai savo vaikams nusiuntėte pirmojo Nepalo kaimo nuotrauką, gavote atsakymą: „Mama, koks bomžynas, kur tu nukeliavai?“ O pačios skurdas neišgąsdino?
Mano vaikai stebėjosi, nes nebuvo matę to, ką aš jau anksčiau mačiau, lankydamasi Paragvajuje, Peru, regėjau didžiulius lūšnynus Argentinoje, Buenos Airių pakraščiuose. Prieš išskrisdama į Nepalą daug skaičiau ir jau žinojau, kad atsidursiu vienoje skurdžiausių pasaulio šalių. Manęs tai visai nebaugino. Kol žygiavau Nepalo žemumose, kaimai net ir nestebino, bet pakilus aukščiau į Himalajus, daugmaž nuo trijų kilometrų aukščio, gyvenvietės pradėjo keistis. Visi pastatai ten sumūryti iš aplink esančių pilkų akmenų, nes medienos statyboms ten nėra, kaip ir plytų – tiek viena, tiek kita reikėtų gabenti iš žemumų, o tai reiškia, asilams ir jakams ant nugarų, nes technika į tokias aukštumas jau neužkyla. Grįstų gatvių tuose kaimuose, geriausiu atveju, vos viena, centrinė. Palaidi gyvuliai slampinėja kur panorėję, pakeliui viską apdergdami išmatomis. Vakarai užslenka anksti, nes saulė greitai pasislepia už kalnų keterų, o vėsu būna net vasarą. Net ir malkom ar žabais kūrenama krosnis dažnam yra prabanga ir vertybė, mat kuo aukščiau kyli į kalnus, tuo juose mažiau medžių, o vėliau net ir krūmai dingsta. Lieka tik saulėje išdžiovinti jako mėšlo gabalai, kuriais pakeičiamos malkos. Niekur kitur tokių dalykų nebuvau mačiusi. Tie pilkų, su aplinka lyg chameleonai susiliejančių, šaltų, akmeninių, o drauge ir egzotiškai atrodančių, kaimų Himalajuose vaizdai stipriai įsirėžė atmintin.
Kaip tinklaraščio autorė stebite kelionių sritį jau daugiau nei dešimt metų. Ką matote keičiantis?
Pastebiu, kaip vis daugiau žmonių pradeda pamėgti žygiavimą gamtoje, daugiadienį keliavimą pėsčiomis įvairiais camino tipo keliais, taip pat ir kalnais. Tačiau nelabai seniai supratau, kad šios tendencijos, panašu, vyksta burbule, kuriame aš gyvenu. Kadangi pati esu aktyvi, daug judu, dalyvauju įvairiuose masiniuose žygiuose, keliauju pėsčiomis po kalnus ir ne tik, aplink save matau daugybę tokių pat žmonių kaip aš. Jie taip pat aktyviai (ir vis aktyviau) gyvena ir tuo mėgaujasi. Tačiau karts nuo karto gyvenimas mane įmeta į kitus burbulus ir parodo, jog yra daugybė žmonių, gyvenančių ir keliaujančių kitaip nei aš. Visgi vieną bendrą tendenciją tikrai matau – keliauti norinčių, galinčių ir tai darančių šiuo metu yra kur kas daugiau nei prieš dešimt metų. Ir vis daugiau žmonių nori ne tiesiog pamatyti garsiausias lankytinas vietas, bet ir pažinti kraštą, kurį lanko, per įtraukiančias patirtis.
Kokių keliautojų teko sutikti žygiuose?
Daugiausia – tokių, kurie, nebūdami pertekę pinigais, vis tiek norėjo keliauti ir rado būdų, kaip tai, nors ir mažiau patogiai, vis tiek padaryti. Pavyzdžiui, žygiuodama „Tour du Mont Blanc“ sutikau daug jaunų žmonių, kurie per Alpes keliavo nešini miegmaišiais ir palapinėmis tam, kad nakvynei išleistų mažiau pinigų. Nemanau, kad didžioji dauguma jų gailėjo sau geresnių sąlygų. Taip pat teko sutikti tokių žygeivių, kurie, nors turėdami pakankamai lėšų, nesirinko didesnio patogumo, nes norėjo kelią patirti paprastai, taip, kaip tai darė didžioji dalis keliaujančiųjų. Aš pati, pavyzdžiui, šiais metais devynias dienas žygiavau „Camino Lituano“ Žemaitijos atšaka. Nakvynei rinkausi piligrimams skirtas vietas – tikrai daug kuklesnes, nei galėjau sau leisti finansiškai, nes man buvo įdomu patirti piligriminį kelią tokį, koks jis yra, nepagerinant jo versijos.
Kas kalnų žygiuose jums tampa atsvara nepatogumams ir fiziniam nuovargiui?
Nuotykiai, pamatomi gražūs vaizdai, sutinkami nauji žmonės, praplečiamas pasaulio suvokimas, pasididžiavimas savimi, kuris kyla supratus, kad perlipau per savo komforto zoną ir įveikiau didelį iššūkį. Šis pažinimas – tiek išorinio pasaulio, tiek savo vidaus, – mane stipriai „veža“. Jau dabar esu nusižiūrėjusi ir galvoju apie kelionę į kalnus, kurios metu reikės mažiausiai savaitę gyventi palapinėje, nes ten tiesiog nėra kur daugiau nakvoti. Visi man artimesni žmonės žino, kaip aš nemėgstu miegoti palapinėse. Tačiau ta šalis ir joje esantys kalnai yra tokie gražūs, jog tikėtina, kad norėdama juos išvysti savomis akimis, pasiryšiu ištverti fizinius nepatogumus. Nes žinau, kad jei taip padarysiu, gyvenime patirsiu naujų dalykų ir gal dar kažką naujo sužinosiu apie save.
Beje, ar amžius galėtų būti kliūtis norintiems leistis į kelią pėsčiomis?
Aš save laikau dar pakankamai jauna, bet jau turiu susidariusi sąrašą daugiadienių žygių trasų, kurios išsibarsčiusios po visą pasaulį, ir kurias norėčiau įveikti iki savo šeštosios dešimties. Punktų mano sąraše mažiausiai dešimt, o trasų yra ir po 800 km ilgio, tad jau šiais metais pradėjau įgyvendinti šias užmačias. Žinau daugybę padrąsinančių pavyzdžių. Pažįstu moterį, kurios vyras kopė į Everesto bazinę stovyklą Nepale, būdamas septyniasdešimties. Esu žygiavusi su šešiasdešimtmete moterimi, kuri, nusprendusi išbandyti ėjimą per kalnus, iki kelionės pradėjo sportuoti su treneriu, numetė dešimt kilogramų ir žygį įveikė. Neseniai Lietuvoje vieno masinio žygio metu septyniasdešimt dvejų metų moteris per parą nuėjo šimtą dvidešimt kilometrų. Galite įsivaizduoti?
Patarkite, kaip kaupti žygių patirtį su mažiausiais nusivylimais.
Norintiems žygių patirtį kaupti su kuo mažiau nusivylimų mano rekomendacija paprasta – pradėkite nuo neilgų, paprastesnių žygių. Nesiūlau iš karto lėkti į aukštikalnes ar, niekad nepatyrus daugiadienių žygių, užsimoti eiti visą mėnesį. Tiesiai nuo sofos į sudėtingą žygį dažniausiai leidžiasi pirmą kartą bandantys, mažai patyrę, savo fizinių ir psichologinių galimybių bei ribų nepažįstantys žmonės. Ir dar tie, kuriems kitų patirtis ir patarimai neįdomūs, nes jie viską žino patys, dėl to mokosi tik iš savo patyrimų ir klaidų.
Jei svajojate apie kalnus, pradėkite nuo kelių dienų žygių mažesniuose kalnuose, kad ir Lenkijoje, Slovakijoje ar tuose pačiuose Norvegijos Lofotenuose, nuo kurių prasidėjo mano meilė kalnams. Tokių žygių metu geriau suprasite, kaip jūsų kūnas pakelia sunkesnį fizinį krūvį, kokių batų iš tiesų reikia, kad kojos jaustųsi patogiai, ar greitai gebate atgauti jėgas, kokiais momentais kyla noras viską mesti ir niekur nebeiti ir kaip su tuo psichologiškai susitvarkote. O gali būti, kad suprasite, jog kalnai – jūsų stichija ir viskas ten jums lengva ir paprasta. Bet kokiu atveju, pirmieji žygiai padės geriau save pažinti ir žinoti, kaip pasiruošti aukštesniems kalnams ir ilgesniems žygiams, jei pajusite tam norą.